Šis tas apie maisto papildus plačiau. II dalis

Pradžia čia.

O tai kaip gaminamas papildas? Lygiai lygiai taip pat, kaip gaminami ir vaistai – paimi žaliavą (dažniausiai perki iš to paties fabrikėlio, iš kurio tą žaliavą pirko ir vaistų gamintojas), pagamini tabletę ir… viskas. Gaminant papildus, klinikiniai tyrimai neatliekami. O kam? Juk ir taip žinome, kokiomis savybėmis pasižymi į papildą įdėtas augalas. Skirtumas tik toks – kadangi papildams neatliekami klinikiniai tyrimai (kiek sutaupoma lėšų ir laiko, nes tie klinikiniai tyrimai juk jau atlikti tiriant pačius augalus), negalima sakyti, kad tas papildas pasižymi tokiomis ir tokiomis savybėmis. Todėl ir sakoma, kad papildas yra fiziologinį poveikį turinčių medžiagų šaltinis. Ne pats papildas turi fiziologinį poveikį, bet papilde esančios medžiagos. Net tais atvejais, kai papildo kapsulėje yra tik sumaltas augalas. Šiuo atveju papildas būtų augalo milteliai ir kapsulės apvalkalas kartu sudėjus (savotiškas komplektas), o augalo milteliai atitiktų fiziologinį poveikį turinčią medžiagą. Vaisto atveju vaistu vadintume augalo miltelių ir kapsulės apvalkalo komplektą. Ir fiziologinį poveikį turėtų jau visas komplektas. Tik tiek. Aišku, atsiras doruolių, kurie bandys įteigti, kad vaistas veiks geriau, nei papildas, kad tablečių gamybai vaistų fabrikėlis naudoja geresnį krakmolą nei papildus gaminantysis, nors niekada nepaaiškins, kodėl pastarasis į papildus dės būtent prastesnį krakmolą. Tai – lyg rašymas šakėmis ant vandens.

Tai štai, jau supratote, kodėl taip keistai skamba maisto papildo apibrėžimas? Jame parašyta, kad maisto papildas yra šaltinis medžiagų, kurios turi fiziologinį poveikį. Ne pats maisto papildas turi fiziologinį poveikį, bet maisto papilde esančios medžiagos turi fiziologinį poveikį. Ar jūs matote skirtumą? Aš ne, nebent matau aukščiausio laipsnio biurokratinę stilistiką. Bet būtent tuo manipuliuoja gydytojai, kuriems vaistų kompanijų atstovai (kas galėtų paneigti?) yra jiems gana lojalūs.

Prisiminiau tokį nelabai seną kuriozą. Viena gydytoja žurnale „Farmacija ir laikas“ 2006 metų šeštojo numerio straipsnyje „Tradicinė kinų homeopatinė medicina“ rašė: „Tradicinė kinų medicina (TKM) yra natūraliosios medicinos rūšis, žinoma jau 5000 metų. Jai priklauso tradicinė kinų homeopatinė medicina (TKHM), akupunktūra, akupresūra, masažas <…>“. Neištiko juoko priepuolis? Neišsiplečiant pasakysiu tik tiek, kad net vikipedijoje parašyta, jog homeopatijos pradininkas buvo Samuelis Hanemanas (1755–1843) ir pirmą kartą homeopatijos teorija buvo publikuota 1796 metais. Prieš du šimtus su trupučiu metų. Apie kokius 5000 metų kalba gerb. gydytoja? Su siaubu reikia pripažinti, kad gydytoja visiškai neskiria fitoterapijos nuo homeopatijos. O dabar šviežias faktas. Spalio 24 d. žurnalo „Veidas“ straipsnyje, kuriame vėl kliūva maisto papildams, yra vieno med. mokslų daktaro tokie žodžiai: „Suvalgykit burokėlį, ir visai savaitei gausite pakankamai kalio bei magnio“. Ir vėl galima tik spėlioti, kokių paskatų vedinas taip teigia mokslų daktaras. Atsiverskime knygutę „Maisto produktų sudėtis“*. Skaitome: šimto gramų nuluptame ir maistui paruoštame burokėlyje yra… 17 mg magnio ir 197 mg kalio, o tai sudaro 4,5 proc. rekomenduojamos magnio dienos normos ir beveik 10 proc. rekomenduojamos kalio dienos normos. Kad žmogus gautų visą magnio dienos normą, reikėtų suvalgyti 2,2 kg burokėlių, kad kalio – kilogramą. Vadinasi, burokėlis, kurį turi omeny mokslų daktaras ir kuriame tilptų visos savaitės kalio bei magnio norma, turėtų būti nemažas – tarp 7 ir 15 kg.

Dabar supratot, kur lenkiu? Gydytojai onkologiniams ligoniams kaip vitaminų ir mineralinių medžiagų šaltinį primygtinai pataria vartoti daržoves ir vaisius. Aukščiau paminėtas med. mokslų daktaras pasiūlė burokėlį, kuriame faktiškai nėra tų medžiagų, kurias nurodė. Žmonės, paskaitę tokius straipsnius, šventai tiki, nes juk tai gydytojų rekomendacijos. Gydytoja neskiria homeopatijos nuo fitoterapijos? Tiesa, užmiršau paminėti, kad straipsnis apie „kinų tradicinę homeopatiją“ buvo išspausdintas rubrikoje „fitoterapija“. Gydytojai niekina maisto papildus, kurie prieš dvidešimt metų buvo vaistų registre. Maža to, prisiminkime eleuterokoko istoriją tarybiniais metais – protingi žmonės eleuterokoko ekstrakto dėdavo į limonadą „Baikal“ ir į ledinukus, bet pats eleuterokoko ekstraktas vaistinėse buvo parduodamas tik su receptu, nes buvo priskiriamas prie stipriai veikiančių medžiagų (kaip analginas ir antibiotikai). Jau tada pažangi profesūra rašė, kad adaptogenų (tame tarpe ir eleuterokoko) vartojimas buityje (maisto produktuose, gėrimuose) padeda išvengti daugelio kasdienio gyvenimo problemų, bet ministerijų biurokratai augalo ekstraktą laikė užrakintą vaistinėse. Studijų metais netoli bendrabučio esančios vaistinės darbuotojai mus vadindavo narkomanais, kai mėgindavome nusipirkti eleuterokoko ekstrakto. O dabar? Kai išsipildė profesorių (ne iš Lietuvos) svajonė adaptogenų preparatus naudoti kuo plačiau (dabar jau eleuterokoko preparatai – maisto papildai), mūsiškiai gydytojai nuo jų nusisuko. Juk tai tik maisto papildai. Bet ar tik?

Čia tik keli pavyzdžiai. Bet jų spaudoje ir gyvenime apskritai – apstu. Galėčiau tęsti, bet išvadas jau galima padaryti ir iš to, kas parašyta.

Išvadas pateiksiu klausimų, kuriuos esate man uždavę, ir atsakymų forma:

Ar maisto papildai – tikrai šienas, niekniekis, aferistų įrankis pinigams išvilioti? Ne. Maisto papildai turi fiziologinį poveikį (žiūr. apibrėžimą).

Ar maisto papildai gali būti vartojami onkologijoje? O taip. Jei jie turi fiziologinį poveikį, tai jie ir gali veikti fiziologines žmogaus funkcijas. Ypač, kai jos pažeistos. Ir atvirkščiai – jei gali veikti fiziologines funkcijas, jas gali veikti ir taip, kaip nenorėtume. Išmokime rinktis. Nors šiuos paaiškinimus parašyti mane įkvėpė dalyvavimas onkologinių ligonių forume, apie onkologiją parašiau mažai – tai subtili tema, keliais žodžiais neparašysi, bet kas klausė, atsakymus gavo. O apie onkologiją plačiau teks parašyti atskirai.

Kodėl gydytojų rekomendacijos, kalbant apie maisto papildus, yra tokios prieštaringos? Gydytojai universitetuose nesimoko fundamentaliųjų mokslų apie vaistažoles, jų veikimą, jų savybes ir pritaikymą.

Iš kur pas žmones tiek klaidingos ir viena kitai prieštaraujančios informacijos ir faktų? Iš interneto ir spaudos. Patikslinsiu – iš neatsakingai ten rašančiųjų. Dėl kompetencijos stygiaus dar.

Kokiais gydytojais pasitikėti, jei kalba eina apie maisto papildus ir vaistingus augalus? Nepasitikėti reikėtų tais, kurie fitoterapiją sutapatina su homeopatija. Nepasitikėti reikėtų tais, kurie burokėlyje ar morkoje mato savaitės mineralinių medžiagų ar vitaminų normą. Nepasitikėti reikėtų tais, kurie ieško skrandžio augaluose. Nepasitikėti reikėtų tais, kurie sako, nevartok to ar ano, ta žolė gali pakenkti, o ta nepadėti, bet jokių žolių taip ir nepasiūlančių konkrečiu jums rūpimu atveju.

Ar visi vaistininkai, nes jie mokosi apie vaistingus augalus, yra kompetentingi šioje srityje? Ne, ne visi. Pav., gerb. Zitos Kelmickaitės vienos laidos beveik nuolatinis dalyvis, per radiją reklamuodamas preparatą, kuriame yra ir iš grybų Aspergillus gautų fermentų, jį įvardina kaip augalinį. Mielieji, grybai nėra augalai. Smulkmena, bet… Neseniai skaičiau vieno poeto eiles, kurios lietuviškai skambėtų taip ar panašiai: jei gyvenimas yra grandinė, o smulkmenos – tos grandinės grandys, tai ar verta kalbėti apie smulkmenas? Tai ar verta?

Ar visi papildai geri? Geri visi. Tik reikia žiūrėti, kas ir kiek į juos įdėta. Penki ar dešimt miligramų mėlynių ekstrakto vienoje tabletėje akių nuovargio tikrai nepašalins.

Štai tokia tai mano nuomonė.

© Edvardas Kazlauskis, 2011-2015
© Fitoterapijos centras
© Gamtos produktai

*Sučilienė S., Abaravičius A., Kadziauskienė K., Barzda A., Bartkevičiūtė R., Kranauskas A. ir kt. Maisto produktų sudėtis (Metodiniai nurodymai gydytojams dietologams, dietistams, visuomenės sveikatos specialistams, maisto įmonių specialistams; mokomoji knyga visuomenės sveikatos ir medicinos programų studentams ir gydytojams rezidentams). Vilnius, 2002.