Apie jonažolę ir saulę

Iš natūralių antidepresantų žmonės dažniausiai renkasi jonažolių preparatus. Įprasta manyti, kad jonažolių preparatų negalima vartoti vasarą, bijantis jonažolių ir saulės sąveikos. Tai klaidingas manymas, nes toks kiekis veikliųjų jonažolių medžiagų, koks sukelia teigiamą poveikį organizmui, yra per mažas, kad sukeltų neigiamą sąveiką su saulės spinduliais.

Šis tas apie maisto papildus plačiau. II dalis

Pradžia čia.

O tai kaip gaminamas papildas? Lygiai lygiai taip pat, kaip gaminami ir vaistai – paimi žaliavą (dažniausiai perki iš to paties fabrikėlio, iš kurio tą žaliavą pirko ir vaistų gamintojas), pagamini tabletę ir… viskas. Gaminant papildus, klinikiniai tyrimai neatliekami. O kam? Juk ir taip žinome, kokiomis savybėmis pasižymi į papildą įdėtas augalas. Skirtumas tik toks – kadangi papildams neatliekami klinikiniai tyrimai (kiek sutaupoma lėšų ir laiko, nes tie klinikiniai tyrimai juk jau atlikti tiriant pačius augalus), negalima sakyti, kad tas papildas pasižymi tokiomis ir tokiomis savybėmis. Todėl ir sakoma, kad papildas yra fiziologinį poveikį turinčių medžiagų šaltinis. Ne pats papildas turi fiziologinį poveikį, bet papilde esančios medžiagos. Net tais atvejais, kai papildo kapsulėje yra tik sumaltas augalas. Šiuo atveju papildas būtų augalo milteliai ir kapsulės apvalkalas kartu sudėjus (savotiškas komplektas), o augalo milteliai atitiktų fiziologinį poveikį turinčią medžiagą. Vaisto atveju vaistu vadintume augalo miltelių ir kapsulės apvalkalo komplektą. Ir fiziologinį poveikį turėtų jau visas komplektas. Tik tiek. Aišku, atsiras doruolių, kurie bandys įteigti, kad vaistas veiks geriau, nei papildas, kad tablečių gamybai vaistų fabrikėlis naudoja geresnį krakmolą nei papildus gaminantysis, nors niekada nepaaiškins, kodėl pastarasis į papildus dės būtent prastesnį krakmolą. Tai – lyg rašymas šakėmis ant vandens.

Tai štai, jau supratote, kodėl taip keistai skamba maisto papildo apibrėžimas? Jame parašyta, kad maisto papildas yra šaltinis medžiagų, kurios turi fiziologinį poveikį. Ne pats maisto papildas turi fiziologinį poveikį, bet maisto papilde esančios medžiagos turi fiziologinį poveikį. Ar jūs matote skirtumą? Aš ne, nebent matau aukščiausio laipsnio biurokratinę stilistiką. Bet būtent tuo manipuliuoja gydytojai, kuriems vaistų kompanijų atstovai (kas galėtų paneigti?) yra jiems gana lojalūs.

Prisiminiau tokį nelabai seną kuriozą. Viena gydytoja žurnale „Farmacija ir laikas“ 2006 metų šeštojo numerio straipsnyje „Tradicinė kinų homeopatinė medicina“ rašė: „Tradicinė kinų medicina (TKM) yra natūraliosios medicinos rūšis, žinoma jau 5000 metų. Jai priklauso tradicinė kinų homeopatinė medicina (TKHM), akupunktūra, akupresūra, masažas <…>“. Neištiko juoko priepuolis? Neišsiplečiant pasakysiu tik tiek, kad net vikipedijoje parašyta, jog homeopatijos pradininkas buvo Samuelis Hanemanas (1755–1843) ir pirmą kartą homeopatijos teorija buvo publikuota 1796 metais. Prieš du šimtus su trupučiu metų. Apie kokius 5000 metų kalba gerb. gydytoja? Su siaubu reikia pripažinti, kad gydytoja visiškai neskiria fitoterapijos nuo homeopatijos. O dabar šviežias faktas. Spalio 24 d. žurnalo „Veidas“ straipsnyje, kuriame vėl kliūva maisto papildams, yra vieno med. mokslų daktaro tokie žodžiai: „Suvalgykit burokėlį, ir visai savaitei gausite pakankamai kalio bei magnio“. Ir vėl galima tik spėlioti, kokių paskatų vedinas taip teigia mokslų daktaras. Atsiverskime knygutę „Maisto produktų sudėtis“*. Skaitome: šimto gramų nuluptame ir maistui paruoštame burokėlyje yra… 17 mg magnio ir 197 mg kalio, o tai sudaro 4,5 proc. rekomenduojamos magnio dienos normos ir beveik 10 proc. rekomenduojamos kalio dienos normos. Kad žmogus gautų visą magnio dienos normą, reikėtų suvalgyti 2,2 kg burokėlių, kad kalio – kilogramą. Vadinasi, burokėlis, kurį turi omeny mokslų daktaras ir kuriame tilptų visos savaitės kalio bei magnio norma, turėtų būti nemažas – tarp 7 ir 15 kg.

Dabar supratot, kur lenkiu? Gydytojai onkologiniams ligoniams kaip vitaminų ir mineralinių medžiagų šaltinį primygtinai pataria vartoti daržoves ir vaisius. Aukščiau paminėtas med. mokslų daktaras pasiūlė burokėlį, kuriame faktiškai nėra tų medžiagų, kurias nurodė. Žmonės, paskaitę tokius straipsnius, šventai tiki, nes juk tai gydytojų rekomendacijos. Gydytoja neskiria homeopatijos nuo fitoterapijos? Tiesa, užmiršau paminėti, kad straipsnis apie „kinų tradicinę homeopatiją“ buvo išspausdintas rubrikoje „fitoterapija“. Gydytojai niekina maisto papildus, kurie prieš dvidešimt metų buvo vaistų registre. Maža to, prisiminkime eleuterokoko istoriją tarybiniais metais – protingi žmonės eleuterokoko ekstrakto dėdavo į limonadą „Baikal“ ir į ledinukus, bet pats eleuterokoko ekstraktas vaistinėse buvo parduodamas tik su receptu, nes buvo priskiriamas prie stipriai veikiančių medžiagų (kaip analginas ir antibiotikai). Jau tada pažangi profesūra rašė, kad adaptogenų (tame tarpe ir eleuterokoko) vartojimas buityje (maisto produktuose, gėrimuose) padeda išvengti daugelio kasdienio gyvenimo problemų, bet ministerijų biurokratai augalo ekstraktą laikė užrakintą vaistinėse. Studijų metais netoli bendrabučio esančios vaistinės darbuotojai mus vadindavo narkomanais, kai mėgindavome nusipirkti eleuterokoko ekstrakto. O dabar? Kai išsipildė profesorių (ne iš Lietuvos) svajonė adaptogenų preparatus naudoti kuo plačiau (dabar jau eleuterokoko preparatai – maisto papildai), mūsiškiai gydytojai nuo jų nusisuko. Juk tai tik maisto papildai. Bet ar tik?

Čia tik keli pavyzdžiai. Bet jų spaudoje ir gyvenime apskritai – apstu. Galėčiau tęsti, bet išvadas jau galima padaryti ir iš to, kas parašyta.

Išvadas pateiksiu klausimų, kuriuos esate man uždavę, ir atsakymų forma:

Ar maisto papildai – tikrai šienas, niekniekis, aferistų įrankis pinigams išvilioti? Ne. Maisto papildai turi fiziologinį poveikį (žiūr. apibrėžimą).

Ar maisto papildai gali būti vartojami onkologijoje? O taip. Jei jie turi fiziologinį poveikį, tai jie ir gali veikti fiziologines žmogaus funkcijas. Ypač, kai jos pažeistos. Ir atvirkščiai – jei gali veikti fiziologines funkcijas, jas gali veikti ir taip, kaip nenorėtume. Išmokime rinktis. Nors šiuos paaiškinimus parašyti mane įkvėpė dalyvavimas onkologinių ligonių forume, apie onkologiją parašiau mažai – tai subtili tema, keliais žodžiais neparašysi, bet kas klausė, atsakymus gavo. O apie onkologiją plačiau teks parašyti atskirai.

Kodėl gydytojų rekomendacijos, kalbant apie maisto papildus, yra tokios prieštaringos? Gydytojai universitetuose nesimoko fundamentaliųjų mokslų apie vaistažoles, jų veikimą, jų savybes ir pritaikymą.

Iš kur pas žmones tiek klaidingos ir viena kitai prieštaraujančios informacijos ir faktų? Iš interneto ir spaudos. Patikslinsiu – iš neatsakingai ten rašančiųjų. Dėl kompetencijos stygiaus dar.

Kokiais gydytojais pasitikėti, jei kalba eina apie maisto papildus ir vaistingus augalus? Nepasitikėti reikėtų tais, kurie fitoterapiją sutapatina su homeopatija. Nepasitikėti reikėtų tais, kurie burokėlyje ar morkoje mato savaitės mineralinių medžiagų ar vitaminų normą. Nepasitikėti reikėtų tais, kurie ieško skrandžio augaluose. Nepasitikėti reikėtų tais, kurie sako, nevartok to ar ano, ta žolė gali pakenkti, o ta nepadėti, bet jokių žolių taip ir nepasiūlančių konkrečiu jums rūpimu atveju.

Ar visi vaistininkai, nes jie mokosi apie vaistingus augalus, yra kompetentingi šioje srityje? Ne, ne visi. Pav., gerb. Zitos Kelmickaitės vienos laidos beveik nuolatinis dalyvis, per radiją reklamuodamas preparatą, kuriame yra ir iš grybų Aspergillus gautų fermentų, jį įvardina kaip augalinį. Mielieji, grybai nėra augalai. Smulkmena, bet… Neseniai skaičiau vieno poeto eiles, kurios lietuviškai skambėtų taip ar panašiai: jei gyvenimas yra grandinė, o smulkmenos – tos grandinės grandys, tai ar verta kalbėti apie smulkmenas? Tai ar verta?

Ar visi papildai geri? Geri visi. Tik reikia žiūrėti, kas ir kiek į juos įdėta. Penki ar dešimt miligramų mėlynių ekstrakto vienoje tabletėje akių nuovargio tikrai nepašalins.

Štai tokia tai mano nuomonė.

© Edvardas Kazlauskis, 2011-2015

*Sučilienė S., Abaravičius A., Kadziauskienė K., Barzda A., Bartkevičiūtė R., Kranauskas A. ir kt. Maisto produktų sudėtis (Metodiniai nurodymai gydytojams dietologams, dietistams, visuomenės sveikatos specialistams, maisto įmonių specialistams; mokomoji knyga visuomenės sveikatos ir medicinos programų studentams ir gydytojams rezidentams). Vilnius, 2002.

Šis tas apie maisto papildus plačiau. I dalis

Taip jau sutapo, kad vienu metu prisikaupė daugybė jūsų klausimų, kurie susimaišė su pastebėjimais,  aptiktais internete, feisbuke ir išgirstais tiesiogiai ar atsiųstais elektroniniu paštu. Tad dabar pabandysiu viską sudėlioti į savo vietas.

Prieš keletą metų buvau aktyvus vieno forumo internete dalyvis (ir dabar seku tas temas; feisbuke, odie, dabar dar daugiau jų). Forumo tema specifinė – šiame forume rašo, dalijasi patirtimi, rūpesčiais, skausmais ir viltimis sergantieji onkologinėmis ligomis ar jų artimieji. Ligos sunkios, noras pasveikti – begalinis, tad stebuklo paieškos – nesvetimos. Bet tiek neteisingos informacijos, patarimų, paliepimų, nuomonių vargu ar kur kitur daugiau rasime. Kartais, rodos, net visiškai elementarūs dalykai taip supainiojami, kad atpainiojimui kartais net laiko pritrūksta. Deja.

Taigi vyniojame tokį kamuolį: onkologija, maisto papildai, gydytojų patarimai ir draudimai. Banalu? Taip. Bet ne apie tai kalbėsime. O kalbėsime konkrečiai ir tiesiai šviesiai. Visi, kurie klausėte, rasite atsakymus.

Taip valdininkai įstatymus sudėliojo (su senutės Europos pagalba ir paliepimu), kad visi (beveik) vaistinėse buvę vitaminai ir dauguma vaistažolinių preparatų buvo perkrikštyti maisto papildais. O kas nuo to pasikeitė? Tarybiniais laikais visi vitaminai, mineralai bei vaistažoliniai preparatai buvo vaistų registre. Ir tiek. Dabar iš vieno registro perkėlė į kitą. Viename ištrynė, kitame parašė. Pasikartosiu – o kas nuo to pasikeitė? Ogi niekas, atrodytų. Perdėkit savo virtuvės spintelėje cukrų iš vienos lentynos į kitą. Ar cukrus tapo mažiau saldus? Kad būtų patikimiau, perdėkite cukrų į kitą spintelę. Ar dar saldu? Bet žmonių sąmonėje su tais papildais kai kas įvyko.
Gaila, kad prie tokios „meškos paslaugos“ prisidėjo ir gydytojai. Tiesiog apmaudu ir nesuprantama, kaip tą patį universitetą baigę ir pas tuos pačius dėstytojus mokęsi vaistininkai ir gydytojai staiga atsidūrė skirtingose barikadų pusėse.

Sveikatos mokslų universitete Farmacijos fakultete yra farmakognozijos (vaistažolių) katedra. Dirba du profesoriai ir daug docentų. Bet… Gaila, kad gydytojų rengimo universitete programose nėra jokių mokslų apie žoles ir jie minėtoje katedroje nesimoko. Kai žmogus suserga onkologine liga, jis, kaip sakoma, linkęs griebtis net šiaudo. Nori vartoti žoles. Bet patenka į aklavietę – gydytojai neleidžia jų vartoti. Jie drąsiai teigia, kokių žolių nevartoti, nors niekada ir nepasiūlo, ką vartoti. Diskutavau ne su vienu gydytoju apie tai. Juk beveik visi vaistažolių preparatai yra maisto papildai, o pačios vaistažolės – maisto produktai, tad, klausia, apie ką kalba eina? Juk papildai negydo… Šienas. Vienam pasiūliau lažintis – aš, sakau, liksiu neteisus ir nebemylėsiu žolių, jei jis, gydytojas, išgers stiklinę kasijų arba šaltekšnio žievės, kitaip tariant, šieno, nuoviro ir nesuviduriuos. Nesutiko. O gaila, nes šlapios kelnės gal būtų padėję išjudinti nepasitikėjimo pamatą.

Taigi gydytojai ir toliau per spaudą skleidžia „šventą“ žinią, kad papildai nieko negydo. Per TV mušasi į krūtinę, kad papildai – tik žmonių mulkinimas. Net per pramogines TV laidas (kur geriau nebūna…) onkologijos specialistai nesusilaiko neužsipuolę žolių ir papildų. Dėl to visuomenė dabar prašo ne šiaip vitaminų, o vitaminų, kurie nebūtų maisto papildai. Tas pats, kas duok limonado, bet kad jis nebūtų gaivusis gėrimas. Paskambinkit gydytojui ir pasakykit, kad jūsų vaikas (teta, anūkas) serga (būtent, serga) rachitu ir paklauskit, kuo gydyti. Atsakymą jūs jau žinote – pasiūlys vartoti vitaminą D. Bet jis juk papildas. O papildai juk negydo! Ratas užsidaro. Bet gal gydytojai teisūs? Gal jie kalba argumentuotai? Gal cituoja mokslinius straipsnius? Deja, nepastebėjau.

Noriu parodyti pavyzdį, kai noras sudirbti augalus apnuogina gydytojo kompetenciją apie papildus. Vienas gerai Lietuvoje žinomas dienraštis vasarą išspausdino straipsnį apie tai, kaip po teismus yra valkiojama viena kompanija dėl tariamai neteisingų reklaminių teiginių apie maisto papildą. Cituoju gydytojos „šedevrą“ iš to straipsnio (laikraščio pavadinimas, gydytojos vardas ir pavardė autoriui žinomi):

Augaliniai junginiai negali fiziologiškai pakeisti natūralių kasos virškinimo fermentų, nes jie skirti augalo ląstelių biochemijai skatinti ir palaikyti. Augalai juk neturi virškinimo trakto, todėl ir virškinimo fermentai jiems nereikalingi. Maisto papildai gali papildyti mūsų racioną trūkstamomis medžiagomis, tačiau negali pagerinti sutrikusios virškinimo funkcijos.

Štai taip. Bet juk iš tikro augalai neturi virškinimo trakto. Neturi smegenų. Augalai neserga sarkomomis, limfomomis. Bet kodėl gydytojai rekomenduoja ginkmedžių preparatus smegenų veiklai gerinti? Kodėl gydytojai sarkomas gydo vinkristinu ar vinblastinu – augalinėmis medžiagomis iš rausvosios žiemės (Vinca rosea)? O gal augalai turi krūtis? O gal jie dar serga krūtų vėžiu? Ne? Bet juk krūtų vėžys gydomas ir iš augalo trumpaspyglio kukmedžio (Taxus brevifolia) išskirtomis veikliosiomis medžiagomis (taksanais). Kaip čia taip išeina? Gydytoja teigia, kad, jei augalas neturi kokio nors žmogui būdingo organo, tai to augalo veikliosios medžiagos netinka žmogaus tų organų fiziologinėms funkcijoms paveikti. Bet juk pavyzdžiai sako ką kita. Kofeinas stimuliuoja? Stimuliuoja. Morfinas slopina skausmą? O kaipgi! Kodeinas slopina kosulį? Slopina, tik bandau įsivaizduoti, kaip aguonos, žiemą pašalusios kojas, bando sau slopinti kosulį vasarą prisigamintu kodeinu. Arba rusmenės… Pasigamina sau širdį veikiančių glikozidų, kuriuos gydytojai naudoja ligonių širdies nepakankamumui gydyti. Pasak minėtos gydytojos išeitų, jei gydytojai gydo žmogaus širdį augaliniais preparatais, tai augalas turi turėti širdį, nes ji sako, kad jei augalas neturi virškinimo trakto, tai augalinės veikliosios medžiagos negali veikti to žmogaus organo, kurio neturi augalas. Aš ir darau išvadą – jei gydytojai gydo augalinėmis medžiagomis žmogaus organus, vadinasi, augalai turi tuos organus. Kvaila? Tik klausimas – ar aš kvailai rašau, ar kiti kvailai kalba ir rašo. Pakartosiu gydytojos mintis: „Maisto papildai gali papildyti mūsų racioną trūkstamomis medžiagomis, tačiau negali pagerinti sutrikusios virškinimo funkcijos.“ Peršasi išvada, kad gydytoja nežino, kas yra maisto papildas, arba sąmoningai dėl nežinomų (bet lengvai įmenamų) priežasčių klaidina laikraščio skaitytojus.

Maisto papildas – maisto produktas, skirtas papildyti įprastą maisto racioną ir kuris vienas arba derinyje su kitomis medžiagomis yra koncentruotas maistinių ar kitų medžiagų, turinčių mitybinį arba fiziologinį poveikį, šaltinis“ – taip rašoma Higienos normoje apie maisto papildus (HN 17:2010). Tai va, skaitykime kaip tik norime maisto papildo apibrėžimą, bet išvada vienareikšmė – maisto papilduose yra (gali būti) medžiagų, kurios turi fiziologinį poveikį. Vadinasi, papilduose esančios medžiagos gali veikti ir virškinimo funkcijas, ką neigia gerbiamoji gydytoja laikraščio straipsnyje. Vardan teisybės turiu pasakyti, kad pats apibrėžimas truputėlį skamba kalambūriškai, lyg būtų kažkas nutylima, kažko nepasakoma. O tai kartais klaidina tiek vartotojus, tiek pačius gydytojus, nemokančius skaityti tarp eilučių.

Pabandysiu paaiškinti, nes viskas yra labai paprasta. Kalbėsiu apie augalinius papildus. Tai va, yra daugybė augalų monografijų, kuriose surašyta viskas apie tuos augalus: ir farmakologinės savybės, ir indikacijos, ir visokie atsargumai, ir dozavimas. Tos monografijos yra savotiškas augalų ir jų savybių standartas, pvz., ESCOP,PSOCommission E. Labiausiai rinkoje iki šiol pliekiasi maisto papildus ir vaistus gaminantieji – vieni traukia antklodę į vieną pusę, kiti – į kitą. Kaip kuriamas augalinis vaistas? Iš monografijos pasirenki augalą, nusiperki (ar pats pasigamini) to augalo žaliavos (ar kokio ekstrakto), primaišai pagalbinių medžiagų, kad sukibtų tabletė, ir pagamini pačią tabletę. Po to tomis tabletėmis šeri katytes ir jūrų kiaulytes, po to – žmones. Po to dar užpildai krūvą popierių, sumoki registracijos mokesčius, lauki keletą metų… Ir biurokratai patvirtina, kad tai – vaistas. Spėkite, kokiomis savybėmis pasižymės tas vaistas? Ogi tomis pačiomis, kokiomis pasižymi tas augalas ir kurios jau yra aprašytos augalų monografijose. Bet šiuo atveju jau galima sakyti, kad tokiomis ir tokiomis savybėmis pasižymi pats vaistas. O kaip gaminamas papildas?

Tęsinys čia.

Colagena_GP_300x1500

Hidrolizuotas kolagenas jūsų sąnariams ir odai

Hidrolizuotas kolagenas iš MGdose – tikras lobis tiems, kurie apie tai išmano. Hidrolizuotas kolagenas su magniu iš MGdose ir yra tas tikrasis pasirinkimas.
Pakuotė: 350 g miltelių.
Vartojimas: 11 g per dieną. Kaip matote, pakuotės pakanka mėnesiui.
Dienos dozėje (11 g) yra: 10,37 g hidrolizuoto kolageno (RMV nenustatyta) ir 180,9 mg magnio (48,24 proc. RMV).
MGdose yra patentuotas prekės ženklas.
Galima įsigyti ir elektroninėje mūsų parduotuvėje čia.

 

Tensivel_naujas_GP_300x1500

Gera naujiena kraujagyslėms

Pailginto atpalaidavimo maisto papildas, kuriame augalų ekstraktai yra kelių sluoksnių mikrosferose (mikro­kap­sulėse), su europinių alyv­medžių (Olea europea) lapų liofilizuotu ekstraktu, vienapiesčių gud­obe­lių (Crataegus oxyacantha) lapų ir žiedų liofilizuotu ekstraktu bei beržų (Betula alba) lapų liofilizuotu ekstraktu. Tai XXI amžiaus technologijos!
Galima įsigyti ir elektroninėje mūsų parduotuvėje čia.