Gelezuoge-GP-20170626

ŽEMUOGĖS ar GELEŽUOGĖS?

Kiekvienais metais, prasidėjus žemuogių sezonui, per TV, feisbukus ar visokio plauko forumus vieni aikčioja dėl kainų, kiti – aikčioja dėl jų savybių. Girdėtos frazės:„Ir kaip nepirksi, juk kraujuką reikia pastiprinti…“ arba „Na ir kas, kad brangu, vaikams juk reikia natūralios geležies“? Ir t. t., ir pan., ir taip kasmet.
Atsibuskit.
Ar žemuogės skanios? O, taip, skanios. Ar sveika valgyti? Taip, sveika, nes jose gausu visokių organinių rūgščių, antioksidantų ir kt. naudingų medžiagų. Ar tinka geležies stokos anemijai? Aišku, kad NE.
NE? Bet juk liaudies smegenyse žemuogės ir geležis – kaip Romeo ir Džiuljeta! Neišskiriama pora, vandeniu neperliesi. Ar tikrai taip?
Žemuogėse geležies yra 0,4–3,4 mg (100 g uogų). Dienos geležies dozė, geriausiu atveju, bus pusėje kilogramo žemuogių, blogiausiu – keturiuose kilogramuose. O jei tikrai yra geležies stoka, tai savaitės jums neužteks. Na, mėnesį, kitą tai tikrai reikės kankintis kvepiančiomis uogomis. Du tris kilogramus per dieną tikrai reikės sušveisti. Tingit eiti į vasarėjančias pievas? Tai nusipirksit, juk kas čia tokio, kas čia ta kaina – juk kraujukui reikia…
Darbe mamų klausiu, kiek jos duoda vaikams žemuogių, kaip geležies šaltinio? „Tai po saujelę, po saujelę perdien, nes juk tiek geležies, tiek geležies, dar pakenks.“ O jūs pasisverkit, kiek ta saujelė sveria, siūlau. Be abejo, jei vaikai sveiki, tai ir saujelė – per akis, bet jei vaikui tikrai yra reikalinga geležis, tai geležies pakeitimas žemuogėmis yra kaip ir nesirūpinamas vaiku, kenkimas jo sveikatai ir gerovei. Švedijoje tikriausiai ir vaikus atimtų už nepriežiūrą ir žiaurų elgesį…
Tiek to, duosiu patarimą, kuris jums sutaupys – juoduosiuose serbentuose geležies yra tiek pat, kiek žemuogėse. Mažoka, bet serbentai tikrai pigesni. Tiesa, gervuogėse geležies yra gerokai daugiau, nei žemuogėse. Taigi nenuvertinkit ir kitų uogų.

Jūsų vaistininkas, 2017

Medus_GP_FB_20170111_1015x340

Medus ar cukrus? Kas sveikiau?

Dažnai sakoma, kad cukrus – baltoji mirtis, bet apie medų atsiliepiame labai gražiai ir teigiamai.
O kaip yra iš tikrųjų?
Cukraus glikemijos indeksas yra apie 70. Medaus – apie 85. Kuo didesnis glikemijos indeksas, tuo greičiau suvalgyti maisto produkte esantys angliavandeniai gliukozės pavidalu patenka į kraują.
Suvalgytas cukrus organizme nepasisavinamas iš karto, mat organizmas tiesiog to nemoka. Cukrus visų pirma suskaidomas į gliukozę ir fruktozę (bet tam reikia laiko), kurios jau tik tada pasisavinamos.
Bet meduje jau yra grynos gliukozės (meduje yra trys pagrindiniai angliavandeniai – sacharozė (cukrus), gliukozė ir fruktozė), kuri momentaliai patenka į kraują ir išprievartauja kasą paleisti į apyvartą didelį kiekį insulino. Meduje esanti gryna fruktozė – taip pat ne dovanėlė.
Nesiginčysime: medus – gardus dalykas. Kad sveikas – abejotina. Bet kokiu atveju žymiai nesveikesnis už baltąjį cukrų.

Nuotraukoje panaudota freedesignfile medžiaga.

nakvisos_ii_20170106

Nakvišų aliejus ir klimaksas

Nakvišų (Oenothera biennis) aliejus neturi jokių estrogeninių savybių, todėl jo vartojimas klimakso (menopauzės) metu yra bergždžias ir beprasmis reikalas.
Taigi nakvišų aliejus nelengvina moterims klimakteriniu laikotarpiu užpuolančių neigiamų nemalonių pojūčių, nemažina karščio pylimo dažnio, nemažina osteoporozės rizikos…

nakvisos_20170106

Nakvišų aliejus?

Gama linoleno rūgšties (jos yra, pvz., nakvišų, agurklių aliejuose) ir apskritai visų omega-6 riebalų rūgščių vartojimas gali paūminti uždegimines bei onkologines ligas, skatinti jų progresavimą.

Nakvišos nuotraukos šaltinis: Bloeiwijze Oenothera biennis. Bijschrift: ‘Photo 1903’. Veelkleurig. Genummerd: Erfl.50 en P9. Gesigneerd: VdZ

grybai_gp_20160923_apie_chemoterapija

Fitoterapija kartu su chemoterapija ir/arba radioterapija? Taip!

Susirgus onkologine liga, viena aktualiausių (kartais – pagrindinių) dilemų yra: vartoti ar nevartoti dar „ką nors“ šalia chemoterapijos ir/ar radioterapijos (spindulinio gydymo)? Atsakymas logiškas – reikia klausti gydančiojo gydytojo. Bet gydytojo atsakymą jau ir taip žinote – nieko. Jokių žolelių, jokių grybukų, jokių vitaminų, jokių mineralų…
O mano atsakymas yra toks:
1. žoleles (grybukus, vitaminus, mineralus…) reikia pradėti vartoti jau pirmąją dieną, išgirdus diagnozę;
2. žoleles (grybukus, vitaminus, mineralus…) reikia vartoti visą likusį gyvenimą;
3. vartojant žoleles (grybukus, vitaminus, mineralus…) nedaryti didelių pertraukų;
4. svarbiausia – žoleles (grybukus, vitaminus, mineralus…) būtinai reikia vartoti ir chemoterapijos ir/ar radioterapijos metu.

Nesutinkat su vaistininko nuomone? Padiskutuokime?

actea_racemosa_paveiksliukas_500x1500

Nuostabusis augalas ir jo vardas… Truputis apie juodžolę

Dažnas, prakalbus apie vieną nuostabiausių augalų – kekinę juodžolę – nelabai supranta, apie ką eina kalba. Matot, reikalas tas, kad kekinė juodžolė (Actea racemosa) kai kurių mažaraščių iki šiol yra vadinama jau keliolika metų nebevartojamu augalo vardu blakėžudė (Cimicifuga racemosa).
Iš pridedamos nuotraukos matyti, kad pirmapradis šio augalo vardas ir buvo Actea racemosa (1753 m.). Prieš keliolika metų šis vardas augalui grąžintas.
Spaudoje, vaistinėse, universitetuose, net ES agentūrose tebevartojamas senas, botanikų jau pamirštas vardas – blakėžudė (Cimicifuga racemosa), kuris klaidina tuos, kurie neseka botanikos naujienų.

Taigi tas nuostabusis augalas korektiškai yra vadinamas kekinė juodžolė (Actea racemosa).

Panaudotas fragmentas iš knygos Britton, N.L.; Brown, A. 1913. An illustrated flora of the Northern United States, Canada, and the British Possessions. Vol. 2. New York: Charles Scribner’s Sons.

Vaistininkas

B12_GP_20160729

Cianokobalaminas: vitaminas B12 ar gestapo dujų kamera?

Yra toks vitaminas B12. Jo reikia mūsų organizmui. Labai. Kai jo stingame arba manome, kad šio vitamino pakankamai negauname su maistu, vartojame šio vitamino piliules. Bet va – sukčiai fabrikantai gamina ir pardavinėja šio vitamino ir tokią formą, kuri mus nuodija. Žudo.
Išsigandote? Bet tokiomis mintimis yra persunkti sveikuolių ir vegetarų (ir veganų) forumai, tokios mintys sklando pokalbiuose, apkalbose ir t. t., ir pan. O kur čia šuo pakastas? Ogi istorija paprastoka ir banali. Viena iš vitamino B12 formų yra cianokobalaminas. Taip, priešdėlis ciano- nurodo, kad šiame preparate rasime cianido. Na, jau vaidenasi Erkiulis Puaro, Misis Marpl, gestapas su dujų kameromis? Kaip čia taip nutiko? Ogi taip nutiko – kobalamino molekulė yra nestabili, tad fabrikantai prie jos prikabina kokį nors radikalą. Vieni prikabina metilo, kiti – cianido, treti – dar kokį nors. Bet cianokobalaminas visgi yra stabiliausias už kitas formas. Ir pigiausias. Taigi prarydami piliulę vitamino B12, mes nuodijame organizmą viena nuodingiausių medžiagų? Štai dėl ko jaudinasi vegetarai ir sveikuoliai. Žinia, augaliniame maiste vitamino B12 nėra tiek, kiek kiauliuko mėsytėje, tad vegetarams, išeitų, reikia papildomai šio vitamino. O iš kur paimsi? Iš vaistinės ar papildų parduotuvės. Bet ne! Ten fabrikantai ir pardavėjai prikišo pigaus ir nuodingo cianokobalamino. O kai vegetarai ir sveikuoliai mokykloje nesimoko chemijos, jie rašo forumuose taip (kalba ir logika netaisyta):

„O juk žmogaus organizmas pats sugeba pasigaminti viską, ko reikia. Taipogi ir vitaminą B12, kaip ir bet kurį kitą.“

„Kalis, esantis organizme, reaguoja su cianidu, esančiu cianokobalamine, arba taip vadinamame B12, tuomet formuojasi toksiškasis kalio cianidas (KCN), kuris yra nuodingas ir naudojamas kenkėjų naikinimui.“

Cianokobalaminas_Mano_sveikata_2014

1 pav. Cianokobalaminas. –CN grupė – rožiniame ovale

O gal paskaičiuokime?

Kad lengviau būtų skaičiuoti, darykime prielaidą, kad nuodingas bus –CN, nors HCN yra nuodingesnis už KCN ar NaCN. Bet tai mūsų skaičiavimams nepakenks ir paklaida nebus didelė.

Cianokobalamino molekulinė masė yra apie 1355 g. Atitinkamai –CN – 26 g. Paskaičiuokime, kiek –CN yra cianokobalamino molekulėje: 1355 g yra 26 g –CN, o tai sudaro apie 2 procentus. Toliau. Rekomenduojama vitamino B12 (cianokobalamino) paros norma dabar yra 2,5 µg (mikrogramų; mikrogramas – viena tūkstantoji miligramo dalis), vadinasi, nuo tų dviejų su puse mikrogramų du procentai bus… 0,00000005 g (0,00005 mg arba 0,05 µg) –CN. Ar tai jau baisu? Mes dar to nežinome, nes nežinome, koks KCN ar NaCN  kiekis yra mums mirtinas.

Kalio ar natrio cianido mirtina dozė yra 200-300 mg. Dėl paprastumo imame vidurkį – 250 mg. Kalio cianido molekulinė masė yra 65 g, natrio cianido – 49, –CN – 26 g. Vadinasi, kalio cianide –CN yra 40 proc., o natrio cianide – 53 proc. –CN. Dėl paprastumo vėl imame vidurkį – 47 proc. Taigi mirtiname kalio (natrio) cianido kiekyje – 250 mg – bus 120 mg –CN. Jau paskaičiavome (žiūr. aukščiau), kad rekomenduojamoje vitamino B12 (cianokobalamino) paros normoje yra 0,00005 mg –CN. Vadinasi, kad su piliulėmis, kuriose yra 2,5 mikrogramai cianokobalamino kiekvienoje, gautume mirtiną –CN dozę, mes turime jų suvalgyti 120/0,00005=2400000. Aha, du milijonus keturis šimtus tūkstančių piliulių. Valgant po vieną piliulę per dieną tokio kiekio jums pakaktų… 6575 – šešiems tūkstančiams penkiems šimtams septyniasdešimt penkiems – metams. Manau, net didžiausi sveikuoliai tiek negyvena. Gaila. Tiesa, koks vegetaras ar sveikuolis sugalvotų tiek piliulių vienu metu susikišti burnon? Nebent jis būtų nesveikuolis.

Bet yra dar viena geroji naujiena. Žinia, vegetarai dažniausiai valgo augalinį maistą. Yra žinoma daugiau kaip 2000  augalų, kurie kaupia cianogeninius glikozidus. Kaip supratote iš pavadinimo, tai augalinės medžiagos, kurios turi –CN. Jeigu –CN cianokobalamino molekulėje yra tik 2 proc., tai, pvz., vieno iš tokio glikozido amigdalino molekulėje – 5,7 proc. Bet svarbiausia ne tai. Svarbiausia, kad amigdalino augaliniame maiste yra daug, o palyginus su cianokobalaminu – labai daug. Pvz., abrikosų sėklose („kauliukuose“) esti nuo 2 iki 200 mg –CN/100 g produkto, migdolų sėklose („riešutuose“) – 80 mg –CN/100 g. Ar matote, kad šimte gramų paminėtų produktų yra mirtina –CN dozė? Parodykit man vegetarą, kuris nekrimstų migdolų. Cianogeninių glikozidų turi dar tokie buityje pasitaikantys augalai: slyvų, vyšnių, persikų sėklos („kauliukai“), obuolių sėklos, šermukšnių uogos, gudobelių lapai, pasiflorų žolė, šeivamedžių uogos ir žiedai, ievų vaisiai, žiedai, žievė. Ievų svaiginančio kvapo mėgėjai, sukluskite – tai ir yra vandenilio cianido kvapas. O jūs pergyvenate dėl kelių mikrogramų cianokobalamino…

Amigdalinas_Mano_sveikata_2014

2 pav. Amigdalinas. –CN grupė – rožiniame ovale

Sveikuoliai dar turi tokį argumentą – kam ryti cianidu trenkiančias piliules, jei natūralaus vitamino B12 galime gauti iš nevirinto šaltinių vandens bei neplautų daržovių. Valio! Reiškia, ir jie žino, kad vitaminą B12 gamina tam tikros bakterijos vandenyje ir dirvožemyje, o su nevirintu vandeniu bei neplautomis daržovėmis planuoja papildyti minėto vitamino atsargas organizme. Bet mane nuo mažens mokė, kad daržoves reikia plauti, o vandenį iš atvirų vandens telkinių – virinti, jei nenorime suviduriuoti ir užsikrėsti kirmėlėmis. Ir niekas manęs neįtikins, kad priešingai daryti – sveika. Sveikuolių daktarai, pasivadinę nūnai natūropatais, kiekvieną dieną gąsdina ligonius kirmėlėmis – ateina sulinkęs nuo natūropato žinios žmogus ir guodžiasi, kad visą jo organizmą okupavo kirmėlės. Ir žarnyną, ir kepenis, net tulžies pūslėje tie rupūžės apsigyveno. Ir taip kone kasdien. Paradoksas – sveikuoliai nevalgo cianidu pagardinto B12 – jo tikisi gauti iš neplautų daržovių, nors, kaip minėjau, gydytojai natūropatai grasina visuotine kirmėlių invazija. Na, o ko jūs tikėjotės. Ir dar vieno dalyko nesuprasiu. Kodėl sveikuoliams ir vegetarams yra maloniau valgyti neplautas daržoves iš kiauliukų šūdu tręštos dirvos, nei praryti fabrikinę piliulę? Vienas jaunuolis patarė valgyti neplautas tik ekologiniame ūkyje išaugintas daržoves. Mano įsitikinimą, kad ekologiniame ūkyje dirva tik ir tręšiama kiauliukų (ir karvyčių…) šūdu, jaunuolis kategoriškai paneigė. Atsakau jaunuoliui ir kitiems – atsiverskite Tatulos programos interneto puslapį organic.lt ir paskaitykite, kaip tręšiamos ekologinio ūkio dirvos.

Skaitome? Kalba netaisyta:
„Ekologiniuose ūkiuose negalima naudoti sintetinių cheminių trąšų, tačiau leidžiama naudoti gyvulių ir paukščių mėšlą, srutas, žaliosios trąšos, kompostus, durpes, natūralios kilmės mineralines trąšas ir kt.“
Ir dar:
„Įsidėmėtina, jog, pavyzdžiui, šiaudų C:N (nebijokite, čia ne cianidas, tai tiesiog anglies ir azoto santykis – aut. pastaba) yra vidutiniškai apie 80. Norint sumažinti šį santykį iki tinkamiausio (15-20), būtina pridėti tokio komponento, kuris turi daug azoto, pvz., srutų, šlapimo, kraujo, kaulų ir jų miltų ir pan.“

Tai, kaip sakoma, į sveikatėlę. ¡Buon appetito! ¡Buen aprovecho! Gero apetito…

© Edvardas Kazlauskis, 2009-2016
© Gamtos produktai

SCHWEDENBITTER_spalvotas_GP

Šis tas apie Dr. Samst Schwedenbitter ®

Kai 2004 metais Lietuva įstojo į Europos sąjungą, mums atsirado galimybė atidaryti vaistažolių parduotuvę (iki tol Lietuvoje vaistažolėmis prekiauti buvo galima tik vaistinėse). O jau 2004 metų rugsėjį mes vartotojams pateikėme legendinį vaistažolių mišinį Schwedenbitter. Beje, šis mišinys turi daug vardų – ir vokiškai skambančių, ir angliškai, ir dar kitokių, gamintojo sugalvotų. Bet tai juk esmės nekeičia. Svarbu buvo tai, kad mes galėjome žmonėms pasiūlyti mišinį, kuris iki šiol dvelkia viduramžiais, alchemikų laboratorijomis ir savotišku patikimumu. Drąsiai galiu pasakyti, kad mes buvome pirmieji, kurie pasiūlėme nusipirkti šio mišinio. Būtent iš mūsų žmonės sužinojo apie jo pritaikymą savo sveikatos reikaluose. Kaip minėjau, daug kompanijų gamina šį mišinį. Ir mūsų parduotuvėje buvo galima nusipirkti trijų skirtingų gamintojų mišinių. Skirtingomis kainomis, skirtingais pavadinimais, šiek tiek skirtinga sudėtimi (išmanant, kokiais principais sukurtas mišinys, labai paprasta vieną kitą sudėtinę dalį pakeisti kita, nepadarant žalos mišinio veiksmingumui). Bet pirkėjai pasirinko tą mišinio variantą, kuris ir buvo atvežtas pirmiausiai ir kuriuo prekiaujame iki šiol. Mišinys yra gaminamas Vokietijoje pagal visiems žinomą receptą. Tai – Dr. Samst Schwedenbitter.

Žinant lietuviško verslo etiką, netruko, kol vieni ar tai kiti pradėjo traukti antklodę ant savęs: va, mūsų mišinys tai originalas, o jūsų?; jūsų toks ar anoks, o va, mūsų – tai tikrai toks… Bet… Nekreipkit į tokius dėmesio – mūsų mišinys yra toks, koks yra: originalus Dr. Samst Schwedenbitter, pagamintas Vokietijoje pagal visiems žinomą receptūrą. O jei kiti sako ar rašo, kad jų mišinio receptūra yra slapta, numokit ranka, juk patys žinote, kad tai tik reklama…

Dar norėčiau įnešti aiškumo, kurio tikrai trūksta…
Daugelis mano, kad šių mišinių receptūrą sukūrė savo knygomis išgarsėjusi Marija Treben. Tokią nuomonę galima susidaryti iš kai kurių reklamuotojų. O kas yra reklama, jūs gi žinote.
O dabar paskaitykime Marijos Treben knygos „Gesundheit aus der Apotheke Gottes: Ratschläge und Erfahrungen mit Heilkräutern“ lietuviškojo vertimo (Marija Treben. Vaistingieji augalai iš gamtos vaistinės. Algarvė; 2005) 123-ąjį ir 124-ąjį puslapius. 123-ajame puslapyje yra išspausdintas Dr. Samsto žolelių mišinio receptas su patikslinimu, kad tai yra žolelių tinktūra Kleiner Schwedenbitter. O 124-ąjame puslapyje rašoma: „Receptas buvo rastas tarp žymaus švedų gydytojo, medicinos mokslų daktaro Samsto rankraščių po jo mirties.“ Na va… Tai kaip galėjo Marija Treben sukurti „originalią receptūrą“, jei ji pati rašo, kad mišinio receptas rastas visai pas kitą žmogų? Maža to, tą receptą (pagal knygoje aprašomus įvykius) rado irgi ne Marija Treben. Skaitome minimos knygos 124-ojo puslapio 15-ąją eilutę: „Vieną dieną nepažįstama moteris atnešė buteliuką su tamsiai rudu, stipraus kvapo skysčiu.“ Toliau paaiškinama, kad tai ir buvo minėta Dr. Samsto žolelių tinktūra.

Va taip. Taigi ar tikrai Marija Treben sukūrė mišinio „originalią receptūrą“, kuri jos pačios žodžiais buvo rasta tarp dr. Samsto rankraščių? Ar etiška reklamuotojams teigti, kad šis garsusis mišinys yra sukurtas pagal Marijos Treben „originalią receptūrą“, jei ištrauką iš šio mišinio ir receptą Marijai Treben atnešė kitas žmogus? Išvadas tegu pasidaro kiekvienas sau.

Progai pasitaikius noriu mūsų mišinio pirkėjams dar paaiškinti tokį dalyką – kai kurių mūsų mišinio Dr. Samst Schwedenbitter sudėtinių dalių lietuviški pavadinimai skiriasi nuo kitų lietuviškuose šaltiniuose minimų pavadinimų, nors mišinio sudėtis, kaip minėta, yra būtent tokia, kokią Marija Treben aprašo savo knygose. Priežastis paprasta – mes augalų vardus rašome tokius, kokie jie yra patvirtinti botanikų ir kalbininkų. Minėtos knygos lietuviškajame vertime, deja, yra vertimo klaidų ir kitų neatitikimų knygos vokiškajam originalui.

Taigi sudėtis yra tokia: mana, karčiųjų kiečių žolė, rabarbarų šaknys, šventagaršvių šaknys, siauralapių vel­nia­pupių lapai, Venecijos teriakas, geltonųjų ciberžolių šaknys, be­stie­bių karlinų šak­nys, mira, kamparas, ša­franas.

O dabar apie sudėtį plačiau.

Mana yra maninių uosių (Fraxinus ornus) ore sukietėjusios saldžios sultys. Mana ne tik saldi, bet taip pat pasižymi tam tikromis gydomosiomis savybėmis.

Kartusis kietis (Artemisia absinthium) – visiems puikiai žinomas vaistingas augalas.

Plaštakinis rabarbaras (Rheum palmatum) – dar vienas mišinio komponentas.

Vaistinė šventagaršvė (Angelica archangelica) – tipiškas komponentas mišinių, skirtų virškinimo problemoms spręsti. Ypatingos ne tik jo savybės, bet nė su kuo kitu nesupainiojamas jos šaknų kvapas ir skonis.

Siauralapių vel­nia­pupių (Senna alex­andrina) lapai iki šiol neteisingai tebevadinami senos lapais. Būtent neteisingai. Tiesiog šio augalo lietuviškas vardas yra velniapupė. Prieš gerą dešimtmetį šis augalas turėjo kasijos vardą (bet ne senos). Beje, nebenaudojami ir šio augalo lotyniški atitikmenys, dar pasitaikantys literatūroje, o būtent tokie: Senna angustifoliaSenna acutifoliaCassia angustifoliaCassia acutifolia. Taigi dabar yra labai paprastai – augalo Senna alexandrina lietuviškas vardas yra siauralapė velniapupė.

Įdomiausias mišinio komponentas yra Venecijos teriakas.
Venecijos teriakas nėra augalas, kaip daug kas mano. Iš tikrųjų Venecijos teriakas pats yra mišinys. Viduramžiais šį mišinį sudarė kelios dešimtys augalinės bei gyvūninės kilmės komponentų, bet XIX amžiaus farmakopėjose tų komponentų liko mažiau nei dešimt. Tradiciškai į Schwedenbitter mišinį dedamo Venecijos teriako sudėtyje yra 6-7 augalai.

Kito komponento – ciberžolės – tikslus vardas yra geltonoji ciberžolė (Curcuma zedoaria). Geltonųjų ciberžolių šaknys yra visai ne geltonos, tad nereikėtų jų painioti su dažniausiai prieskoniams naudojama dažine ciberžole, kurios šaknys yra geltonos. Geltonoji ciberžolė yra vadinama todėl, kad geltoni yra jos žiedai.

Dar vienas mišinio komponentas – bestiebė karlina (Carlina acaulis). Marijos Treben knygos lietuviškajame vertime tokio komponento nerasime, nors jis yra. Minėtoje knygoje šis augalas pavadintas sausažiedžiu. Na, visais laikais juk buvo mažaraščių. Lietuviškas augalo vardas – bestiebė karlina – jau vartojamas nuo 1989 metų (žiūr. A. Lekavičius. Vadovas augalams pažinti. Vilnius; 1989).

Mira – tikrųjų miramedžių (Commiphora myrrha) derva. Senasis lotyniškas augalo pavadinimas Commiphora molmol, kaip kartais dar pasitaiko aprašymuose, dabar nebevartojamas.

Kamparas, kuris yra dar vienas mišinio komponentas, gaunamas iš kamparinių cinamonų (Cinnamomum camphora).

Na, o paskutinis komponentas – šafranas – kaip žinia, yra daržinių krokų (Crocus sativus) piestelių purkos su liemenėliais.

Pabaigai dar norėčiau savo pirkėjams pasakyti, kad mes jau tiek metų džiaugiamės galintys jums pateikti tikrą, laiko patikrintą mišinį, gerinantį jūsų ir jūsų artimųjų sveikatą.

Šį mišinį galima įsigyti ir elektroninėje mūsų parduotuvėje čia.

© Edvardas Kazlauskis, vaistininkas, fitoterapijos magistras, 2012-2015
© schwedenbitter.lt
® Dr. Samst Schwedenbitter yra registruotas prekės ženklas

Šis tas apie maisto papildus plačiau. II dalis

Pradžia čia.

O tai kaip gaminamas papildas? Lygiai lygiai taip pat, kaip gaminami ir vaistai – paimi žaliavą (dažniausiai perki iš to paties fabrikėlio, iš kurio tą žaliavą pirko ir vaistų gamintojas), pagamini tabletę ir… viskas. Gaminant papildus, klinikiniai tyrimai neatliekami. O kam? Juk ir taip žinome, kokiomis savybėmis pasižymi į papildą įdėtas augalas. Skirtumas tik toks – kadangi papildams neatliekami klinikiniai tyrimai (kiek sutaupoma lėšų ir laiko, nes tie klinikiniai tyrimai juk jau atlikti tiriant pačius augalus), negalima sakyti, kad tas papildas pasižymi tokiomis ir tokiomis savybėmis. Todėl ir sakoma, kad papildas yra fiziologinį poveikį turinčių medžiagų šaltinis. Ne pats papildas turi fiziologinį poveikį, bet papilde esančios medžiagos. Net tais atvejais, kai papildo kapsulėje yra tik sumaltas augalas. Šiuo atveju papildas būtų augalo milteliai ir kapsulės apvalkalas kartu sudėjus (savotiškas komplektas), o augalo milteliai atitiktų fiziologinį poveikį turinčią medžiagą. Vaisto atveju vaistu vadintume augalo miltelių ir kapsulės apvalkalo komplektą. Ir fiziologinį poveikį turėtų jau visas komplektas. Tik tiek. Aišku, atsiras doruolių, kurie bandys įteigti, kad vaistas veiks geriau, nei papildas, kad tablečių gamybai vaistų fabrikėlis naudoja geresnį krakmolą nei papildus gaminantysis, nors niekada nepaaiškins, kodėl pastarasis į papildus dės būtent prastesnį krakmolą. Tai – lyg rašymas šakėmis ant vandens.

Tai štai, jau supratote, kodėl taip keistai skamba maisto papildo apibrėžimas? Jame parašyta, kad maisto papildas yra šaltinis medžiagų, kurios turi fiziologinį poveikį. Ne pats maisto papildas turi fiziologinį poveikį, bet maisto papilde esančios medžiagos turi fiziologinį poveikį. Ar jūs matote skirtumą? Aš ne, nebent matau aukščiausio laipsnio biurokratinę stilistiką. Bet būtent tuo manipuliuoja gydytojai, kuriems vaistų kompanijų atstovai (kas galėtų paneigti?) yra jiems gana lojalūs.

Prisiminiau tokį nelabai seną kuriozą. Viena gydytoja žurnale „Farmacija ir laikas“ 2006 metų šeštojo numerio straipsnyje „Tradicinė kinų homeopatinė medicina“ rašė: „Tradicinė kinų medicina (TKM) yra natūraliosios medicinos rūšis, žinoma jau 5000 metų. Jai priklauso tradicinė kinų homeopatinė medicina (TKHM), akupunktūra, akupresūra, masažas <…>“. Neištiko juoko priepuolis? Neišsiplečiant pasakysiu tik tiek, kad net vikipedijoje parašyta, jog homeopatijos pradininkas buvo Samuelis Hanemanas (1755–1843) ir pirmą kartą homeopatijos teorija buvo publikuota 1796 metais. Prieš du šimtus su trupučiu metų. Apie kokius 5000 metų kalba gerb. gydytoja? Su siaubu reikia pripažinti, kad gydytoja visiškai neskiria fitoterapijos nuo homeopatijos. O dabar šviežias faktas. Spalio 24 d. žurnalo „Veidas“ straipsnyje, kuriame vėl kliūva maisto papildams, yra vieno med. mokslų daktaro tokie žodžiai: „Suvalgykit burokėlį, ir visai savaitei gausite pakankamai kalio bei magnio“. Ir vėl galima tik spėlioti, kokių paskatų vedinas taip teigia mokslų daktaras. Atsiverskime knygutę „Maisto produktų sudėtis“*. Skaitome: šimto gramų nuluptame ir maistui paruoštame burokėlyje yra… 17 mg magnio ir 197 mg kalio, o tai sudaro 4,5 proc. rekomenduojamos magnio dienos normos ir beveik 10 proc. rekomenduojamos kalio dienos normos. Kad žmogus gautų visą magnio dienos normą, reikėtų suvalgyti 2,2 kg burokėlių, kad kalio – kilogramą. Vadinasi, burokėlis, kurį turi omeny mokslų daktaras ir kuriame tilptų visos savaitės kalio bei magnio norma, turėtų būti nemažas – tarp 7 ir 15 kg.

Dabar supratot, kur lenkiu? Gydytojai onkologiniams ligoniams kaip vitaminų ir mineralinių medžiagų šaltinį primygtinai pataria vartoti daržoves ir vaisius. Aukščiau paminėtas med. mokslų daktaras pasiūlė burokėlį, kuriame faktiškai nėra tų medžiagų, kurias nurodė. Žmonės, paskaitę tokius straipsnius, šventai tiki, nes juk tai gydytojų rekomendacijos. Gydytoja neskiria homeopatijos nuo fitoterapijos? Tiesa, užmiršau paminėti, kad straipsnis apie „kinų tradicinę homeopatiją“ buvo išspausdintas rubrikoje „fitoterapija“. Gydytojai niekina maisto papildus, kurie prieš dvidešimt metų buvo vaistų registre. Maža to, prisiminkime eleuterokoko istoriją tarybiniais metais – protingi žmonės eleuterokoko ekstrakto dėdavo į limonadą „Baikal“ ir į ledinukus, bet pats eleuterokoko ekstraktas vaistinėse buvo parduodamas tik su receptu, nes buvo priskiriamas prie stipriai veikiančių medžiagų (kaip analginas ir antibiotikai). Jau tada pažangi profesūra rašė, kad adaptogenų (tame tarpe ir eleuterokoko) vartojimas buityje (maisto produktuose, gėrimuose) padeda išvengti daugelio kasdienio gyvenimo problemų, bet ministerijų biurokratai augalo ekstraktą laikė užrakintą vaistinėse. Studijų metais netoli bendrabučio esančios vaistinės darbuotojai mus vadindavo narkomanais, kai mėgindavome nusipirkti eleuterokoko ekstrakto. O dabar? Kai išsipildė profesorių (ne iš Lietuvos) svajonė adaptogenų preparatus naudoti kuo plačiau (dabar jau eleuterokoko preparatai – maisto papildai), mūsiškiai gydytojai nuo jų nusisuko. Juk tai tik maisto papildai. Bet ar tik?

Čia tik keli pavyzdžiai. Bet jų spaudoje ir gyvenime apskritai – apstu. Galėčiau tęsti, bet išvadas jau galima padaryti ir iš to, kas parašyta.

Išvadas pateiksiu klausimų, kuriuos esate man uždavę, ir atsakymų forma:

Ar maisto papildai – tikrai šienas, niekniekis, aferistų įrankis pinigams išvilioti? Ne. Maisto papildai turi fiziologinį poveikį (žiūr. apibrėžimą).

Ar maisto papildai gali būti vartojami onkologijoje? O taip. Jei jie turi fiziologinį poveikį, tai jie ir gali veikti fiziologines žmogaus funkcijas. Ypač, kai jos pažeistos. Ir atvirkščiai – jei gali veikti fiziologines funkcijas, jas gali veikti ir taip, kaip nenorėtume. Išmokime rinktis. Nors šiuos paaiškinimus parašyti mane įkvėpė dalyvavimas onkologinių ligonių forume, apie onkologiją parašiau mažai – tai subtili tema, keliais žodžiais neparašysi, bet kas klausė, atsakymus gavo. O apie onkologiją plačiau teks parašyti atskirai.

Kodėl gydytojų rekomendacijos, kalbant apie maisto papildus, yra tokios prieštaringos? Gydytojai universitetuose nesimoko fundamentaliųjų mokslų apie vaistažoles, jų veikimą, jų savybes ir pritaikymą.

Iš kur pas žmones tiek klaidingos ir viena kitai prieštaraujančios informacijos ir faktų? Iš interneto ir spaudos. Patikslinsiu – iš neatsakingai ten rašančiųjų. Dėl kompetencijos stygiaus dar.

Kokiais gydytojais pasitikėti, jei kalba eina apie maisto papildus ir vaistingus augalus? Nepasitikėti reikėtų tais, kurie fitoterapiją sutapatina su homeopatija. Nepasitikėti reikėtų tais, kurie burokėlyje ar morkoje mato savaitės mineralinių medžiagų ar vitaminų normą. Nepasitikėti reikėtų tais, kurie ieško skrandžio augaluose. Nepasitikėti reikėtų tais, kurie sako, nevartok to ar ano, ta žolė gali pakenkti, o ta nepadėti, bet jokių žolių taip ir nepasiūlančių konkrečiu jums rūpimu atveju.

Ar visi vaistininkai, nes jie mokosi apie vaistingus augalus, yra kompetentingi šioje srityje? Ne, ne visi. Pav., gerb. Zitos Kelmickaitės vienos laidos beveik nuolatinis dalyvis, per radiją reklamuodamas preparatą, kuriame yra ir iš grybų Aspergillus gautų fermentų, jį įvardina kaip augalinį. Mielieji, grybai nėra augalai. Smulkmena, bet… Neseniai skaičiau vieno poeto eiles, kurios lietuviškai skambėtų taip ar panašiai: jei gyvenimas yra grandinė, o smulkmenos – tos grandinės grandys, tai ar verta kalbėti apie smulkmenas? Tai ar verta?

Ar visi papildai geri? Geri visi. Tik reikia žiūrėti, kas ir kiek į juos įdėta. Penki ar dešimt miligramų mėlynių ekstrakto vienoje tabletėje akių nuovargio tikrai nepašalins.

Štai tokia tai mano nuomonė.

© Edvardas Kazlauskis, 2011-2015

*Sučilienė S., Abaravičius A., Kadziauskienė K., Barzda A., Bartkevičiūtė R., Kranauskas A. ir kt. Maisto produktų sudėtis (Metodiniai nurodymai gydytojams dietologams, dietistams, visuomenės sveikatos specialistams, maisto įmonių specialistams; mokomoji knyga visuomenės sveikatos ir medicinos programų studentams ir gydytojams rezidentams). Vilnius, 2002.