Musmirė-strapsniui-FB-201709-872

LIŪDNA ISTORIJA APIE RAUDONĄSIAS MUSMIRES

Tai nutiko seniai, gal prieš septynetą ar net dešimtį metų. Ne taip svarbu, kada tai buvo; svarbiau – kad tai buvo iš tikro…
Visai neseniai socialiniame tinkle pakritikavau vieno internetinio dienraščio straipsnį apie musmires, ironizuodamas, kaip mažaraščiai paprastąsias musmires vadina raudonosiomis. Po šia replika komentatoriai (taip pat ir asmeninėmis žinutėmis) gana kategoriškai išreiškė mintį, kad aš esu neteisus, kad kiekvienas turi teisę vadinti daiktus taip, kaip įpratę, kad turi teisę vartoti liaudiškus, tarmiškus augalų ar grybų pavadinimus. Bet mano nuomonė vis vien nepakito.
Paaiškinsiu pavyzdžiu.
Tik šis pavyzdys yra liūdnas, juo labiau liūdnas dėl to, kad jis yra tikras.

Vieną dieną į darbą (prieš daug metų, kaip minėjau aukščiau) užeina susirūpinęs jaunas vyras. Jo žmonai leukemija; ketvirtoji stadija. Prašo raudonųjų musmirių užpiltinės. Na, suprantama, pasimečiau, nes tokių dalykų ne tik kad ant prekystalio nerasi, bet ir po prekystaliu… Teisybės dėlei pasakysiu, kad dažnas vaistininkas tokių dalykų turi; juodai dienai ar šiaip iš smalsumo. Na, ką gi, kažkaip reikia žmogui padėti, galvoju. Pasitikslinu, perklausiu, kas rekomendavo ir ką rekomendavo. Abejonių neliko – žolininkas pasakė mano lankytojui, kad padėti gali tik raudonųjų musmirių užpiltinė. Dar paprotijo – ieškok, brol, tik raudonųjų musmirių ir žiūrėk, kad kas neįkištų falsifikato.
Čiumpu telefoną; skambutis kolegai vaistininkui į Žemaitiją buvo vaisingas. Aš jau kitą (ar dar kitą dieną) rankoje laikiau švelniai rusvo gleivingo skysčio butelaitį. Jungiu spausdintuvą, ruošiu etiketę; iš interneto traukiu kaukolės ženklą ir šalia jo užrašau „Paprastoji musmirė (Amanita muscaria)“. Dar sekė užrašas apie nuodingumą ir pan., taip pat vartojimo instrukcija.
Aš pakylėtas laukiu savo lankytojo, nes gi sugebėjau gauti to, ko jis prašė savo mirštančiai žmonai (sąmoningai nesikišau tada ir dabar nesikišiu svarstydamas, ar toks lankytojo pasirinkimas buvo teisingas).
Vilties akimirka – aš tiesiu jam butelaitį ir sakau, kad užmokesčio neimsiu, nes kolega padovanojo šį eliksyrą, o ir ši procedūra visiškai nesusijusi su mano tiesioginiu darbu; tiesiog tai buvo pagalba bėdos ištiktam žmogui.
Ar jau pastebėjote mano klaidą?
Žmogus paima butelaitį ir apsiverkia. Taip, stovi vyras, verkia ir dar kartą persako žolininko jam sakytus žodžius – ieškok raudonųjų musmirių; žiūrėk, kad neapgautų. O aš, asilas, juk ant butelaičio buvau parašęs, kad tai paprastųjų musmirių užpiltinė.
Mano lankytojas manęs teisėtai paklausė, kodėl aš jį apgavau? Kaip jis dabar turėsiąs pažvelgti žmonai į akis, nes jis juk išėjo jai parnešti RAUDONOSIOS (ne, ne gėlelės) MUSMIRĖS, kaip ir prisakė žolininkas. O kas čia?
Įtikinau paimti; tegu nešasi, gal padės jo žmonai… Jis išėjo, pasakęs, kad paims, bet išmes artimiausion šiukšlių dėžėn…
Ar nekyla jums klausimas, kodėl aš nepasiūliau perklijuoti etiketės, nurodant, kad tai raudonųjų musmirių eliksyras?
Toks klausimas kyla man pačiam dabar, kai jau šaukštai seniai nulaižyti. O atsakyti negaliu. Ko gero tada, kaip ir dabar, esu giliai įsitikinęs, kad visus daiktus reikia vadinti savais vardais. Jei botanikai nutarė vadinti šį grybą paprastąja musmire, tai man ir atrodo, kad ją ir reikia taip vadinti, juo labiau tokiais išskirtinai intymiais ir svarbiais atvejais. Kitaip mes nesusikalbėsime. Kitaip mes įvelsime klaidų. Klaidų, kurios, kai įvykiai sukasi tokiose situacijose, kurią aprašiau, yra sunkiai taisomos ar išvis nebeatitaisomos…
Aišku, žolininkas mano lankytojui iš anksto galėjo (privalėjo) aiškiau išdėstyti niuansus apie musmires (jis gi žinojo, kad taip gali nutikti; jis gi žolininkas), aš privalėjau paskaityti botanikos paskaitą apie grybus ir įtikinti lankytoją, kad liaudiški pavadinimai nebūtinai sutampa su moksliniais… Bet…

© Vaistininkas Edvardas Kazlauskis, 2017
© Fitoterapijos centras
© Gamtos produktai

Nuotrauka © E. Kazlauskis, 2015. Paprastoji musmirė (Amanita muscaria).
Straipsnyje pateikta informacija yra švietėjiško pobūdžio ir niekaip nesusijusi su ligomis, jų gydymu ir nuodingų grybų vartojimu.
Autorius ir el. parduotuvės administratorius neatsako už neteisingai suprastą straipsnio turinį.

Jonazole-1000x333

APIE JONINIŲ ŽOLES… TIK SUAUGUSIEMS

Neseniai lietumis, kaip ir kasmet, buvo nupraustos Joninės. Vieni laužus kūrenom, kiti – alų gėrėm (prisimenat, kas iškovojo Joninių laisvadienį?), treti – pynėm vasaros žolynų vainikus.
Ko gero, gražiausias ir geriausiai žinomas Joninių žolynas yra krūminis kūpolis (Melampyrum nemorosum). O spalvos jojo, o formos – žalia, geltona, mėlyna, violetinė… Bet jojo savybės ir panaudojimas sveikatai ar kitiems geriems ar negeriems dalykams – nelabai žinomos ar tyčia ignoruojamos, o gal net ir slepiamos.
Jo brolį – pievinį kūpolį (Melampyrum pratense) – lydi tokia pat lemtis.
Labiau pasisekė kitam Joninių žolynui – paprastajai jonažolei (Hypericum perforatum) – magiškam, vaistingajam, legendiniam augalui. Augalui nuo 99–ių ligų. Augalui, kurio net pats velnias bijo.
O ar susimąstėte, koks tų augalų ryšys su Joninėmis?
Visų pirma, kas tos Joninės?
Taigi…
Visi žinome, ką reiškia posakis „eiti ieškoti paparčio žiedo“ Joninių išvakarių kontekste. Pakikename, garsiai to netariame, bet visi suprantame. Saulėgrįžos paminėjimas dar vadinamos ir Rasomis. Rasa per jonines jaučiama ne tik basomis kojomis, bet ir visu kūnu, ar ne?
Beje, „manoma, kad Rasos šventės vardas galėjo kilti ne tik iš tikėjimo rytmečio pievų rasos stebuklingumu, bet ir iš rugių „rasojimo““ (L. Klimka). „Rugelių žydėjimas nuo seno vadinamas jų rasojimu. Iš čia ir Rasos“ (L. Klimka). „Joninės, Rasos, Kupolė – vasaros saulėgrįžos šventė, persisunkusi vaisingumo kultu (ne tik gamtos, plačiąja prasme, bet ir žmogaus).“ (Rimantas Balsys, „Joninės, Kupolės, Rasos?“); „Kupolės – merginų šventė“ (L. Klimka). Kas pirmas, ar augalas, kūpolis, davė vardus saulėgrįžos paminėjimo šventei ir jos gėlynų puokštei, ar šventės, Kupolės, kuri taip vadinama beveik tūkstantį metų, garbei pavadintas augalas, nesiimu spręsti, bet faktas, kad kūpolis – neatsiejamas Joninių atributas. Juk: „Kupolės – Joninių dieną surinktos žolynų puokštės, žolynai, turintys gydomąją galią, arba net atskiros žolynų rūšys (jonažolės, mėlynai ar geltonai žydinčios žolės, <…>).“ (Eglė Alenskaitė, Rasos, Kupolinės, Joninės – kaip pavadinsi, taip nepagadinsi). Koks ryškiausias mėlynai geltonas augalas žydi per jonines? Taip, tai jau paminėtas krūminis kūpolis. Tiesa, jo žiedeliai yra tik kukliai geltoni, o mėlynai geltoni yra ne žiedai, o lapinės pažiedės. Bet koks skirtumas – velniškai gražus spalvų derinys.
O žodžiai kūpolis (augalas), kupolės (puokštės), Kupolės (šventė) jums nekelia jausmo, kad tie žodžiai kažkur girdėti kažkokiame kitame kontekste? O tas žodis – kopuliacija. Galite paieškoti tarptautinių žodžių žodyne, yra jisai ten. Kilęs iš grynos lotynų kalbos – copulatio (bendr. copulare). Palyginimui – couple (angl.).
Koks ryšys tarp kopuliacijos ir kūpolio? Iš kūpolių, labiau į akis krentantis yra krūminis. Rusiškai jis vadinamas „Ivan da Marja“, suprask, Ivanas su Marija (čia dėl spalvų derinio) arba „Adam da Marja“ ar pan. Norite ar nenorite, tikite ar ne, nesvarbu, bet tokie pavadinimai yra Adomo ir Ievos atitikmenys. Be to, slavų ir kitose šalia jų esančiose tautelėse nuo seno kūpolis buvo naudotas… šeimos santykių korekcijai. Nuo senų senovės šis augalas yra moteriškumo simbolis. Jis atpalaiduoja raumenis, tame tarpe ir gimdą, ramina, švelniai narkotizuoja ir euforizuoja, naikina baimės jausmą ir pan. Ėėė, jaučiu, kad kažkas jau suprato, kaip galima palengvinti paparčio žiedo paieškas…
Vajė, užmiršau jonažolę? Ne, neužmiršau, tiesiog visi kaip aksiomą jau žino, kad jonažolė yra tikrų tikriausias Joninių augalas, tad prigalvoti daugiau nebeišeina, priminsiu tik, kad jonažolė – vyriškojo prado žolė. Šiek tiek kelia kraujo spaudimą (taip, visose kraujagyslėse, ir tose, žinoma, taip pat), suteikia fizinių jėgų, drąsos, veikia kaip antidepresantas (tiesa, kad veiktų kaip antidepresantas, reikia mokėti jonažolę paruošti; senais laikais tai mokėjo raganos ir tikri žolininkai, ko dabar save vadinantys žolininkais nežino ir jus apgaudinėja).
O dabar supinkime Joninių vainiką: Kupolės, varpos (rugių žydėjimas – rasojimas), vaisingumo šventė, kopuliacija, kūpoliai, jų naudingos savybės, jonažolės, jų naudingos savybės… Ir gausime… Gandrines (skaityti Gražiną Kadžytę). Kas nesuprato, paskaičiuokite, kiek mėnesių skiria Jonines ir Gandrines (kovo 25 d.).
P. S. Neparašiau apie pievinį kūpolį (Melampyrum pratense). Nors jis žydi tuo pačiu metu, kaip ir puošnusis jo brolis, krūminis, jis rečiau patenka į kupoles, mat yra kuklesnis spalvomis. Bet savybės – kaip Joninių karaliaus: pasižymi tokiomis savybėmis, jog kartais darosi gėda, kad žmonės perka užjūrio augalus užjūrio augalų kainomis, kai čia pat, pamiškėje per stebuklingas Jonines žydi pievinis kūpolis. Bet šįkart juk ne apie tai eina kalba.

2017 m. Joninės
© Vaistininkas Edvardas Kazlauskis
© Fitoterapijos centras
© Gamtos produktai

Gelezuoge-GP-20170626

ŽEMUOGĖS ar GELEŽUOGĖS?

Kiekvienais metais, prasidėjus žemuogių sezonui, per TV, feisbukus ar visokio plauko forumus vieni aikčioja dėl kainų, kiti – aikčioja dėl jų savybių. Girdėtos frazės: „Ir kaip nepirksi, juk kraujuką reikia pastiprinti…“ arba „Na ir kas, kad brangu, vaikams juk reikia natūralios geležies“? Ir t. t., ir pan., ir taip kasmet.
Atsibuskit.
Ar žemuogės skanios? O, taip, skanios. Ar sveika valgyti? Taip, sveika, nes jose gausu visokių organinių rūgščių, antioksidantų ir kt. naudingų medžiagų. Ar tinka geležies stokos anemijai? Aišku, kad NE.
NE? Bet juk liaudies smegenyse žemuogės ir geležis – kaip Romeo ir Džiuljeta! Neišskiriama pora, vandeniu neperliesi. Ar tikrai taip?
Žemuogėse geležies yra 0,4–3,4 mg (100 g uogų). Dienos geležies dozė, geriausiu atveju, bus pusėje kilogramo žemuogių, blogiausiu – keturiuose kilogramuose. O jei tikrai yra geležies stoka, tai savaitės jums neužteks. Na, mėnesį, kitą tai tikrai reikės kankintis kvepiančiomis uogomis. Du tris kilogramus per dieną tikrai reikės sušveisti. Tingit eiti į vasarėjančias pievas? Tai nusipirksit, juk kas čia tokio, kas čia ta kaina – juk kraujukui reikia…
Darbe mamų klausiu, kiek jos duoda vaikams žemuogių, kaip geležies šaltinio? „Tai po saujelę, po saujelę perdien, nes juk tiek geležies, tiek geležies, dar pakenks.“ O jūs pasisverkit, kiek ta saujelė sveria, siūlau. Be abejo, jei vaikai sveiki, tai ir saujelė – per akis, bet jei vaikui tikrai yra reikalinga geležis, tai geležies pakeitimas žemuogėmis yra kaip ir nesirūpinamas vaiku, kenkimas jo sveikatai ir gerovei. Švedijoje tikriausiai ir vaikus atimtų už nepriežiūrą ir žiaurų elgesį…
Tiek to, duosiu patarimą, kuris jums sutaupys – juoduosiuose serbentuose geležies yra tiek pat, kiek žemuogėse. Mažoka, bet serbentai tikrai pigesni. Tiesa, gervuogėse geležies yra gerokai daugiau, nei žemuogėse. Taigi nenuvertinkit ir kitų uogų.

Jūsų vaistininkas, 2017
© Edvardas Kazlauskis
© Fitoterapijos centras
© Gamtos produktai

Medus_GP_FB_20170111_1015x340

Medus ar cukrus? Kas sveikiau?

Dažnai sakoma, kad cukrus – baltoji mirtis, bet apie medų atsiliepiame labai gražiai ir teigiamai.
O kaip yra iš tikrųjų?
Cukraus glikemijos indeksas yra apie 70. Medaus – apie 85. Kuo didesnis glikemijos indeksas, tuo greičiau suvalgyti maisto produkte esantys angliavandeniai gliukozės pavidalu patenka į kraują.
Suvalgytas cukrus organizme nepasisavinamas iš karto, mat organizmas tiesiog to nemoka. Cukrus visų pirma suskaidomas į gliukozę ir fruktozę (bet tam reikia laiko), kurios jau tik tada pasisavinamos.
Bet meduje jau yra grynos gliukozės (meduje yra trys pagrindiniai angliavandeniai – sacharozė (cukrus), gliukozė ir fruktozė), kuri momentaliai patenka į kraują ir išprievartauja kasą paleisti į apyvartą didelį kiekį insulino. Meduje esanti gryna fruktozė – taip pat ne dovanėlė.
Nesiginčysime: medus – gardus dalykas. Kad sveikas – abejotina. Bet kokiu atveju žymiai nesveikesnis už baltąjį cukrų.

Nuotraukoje panaudota freedesignfile medžiaga.

© Vaistininkas Edvardas Kazlauskis
© Fitoterapijos centras
© Gamtos produktai

nakvisos_ii_20170106

Nakvišų aliejus ir klimaksas

Nakvišų (Oenothera biennis) aliejus neturi jokių estrogeninių savybių, todėl jo vartojimas klimakso (menopauzės) metu yra bergždžias ir beprasmis reikalas.
Taigi nakvišų aliejus nelengvina moterims klimakteriniu laikotarpiu užpuolančių neigiamų nemalonių pojūčių, nemažina karščio pylimo dažnio, nemažina osteoporozės rizikos…

© Vaistininkas Edvardas Kazlauskis
© Fitoterapijos centras
© Gamtos produktai

nakvisos_20170106

Nakvišų aliejus?

Gama linoleno rūgšties (jos yra, pvz., nakvišų, agurklių aliejuose) ir apskritai visų omega-6 riebalų rūgščių vartojimas gali paūminti uždegimines bei onkologines ligas, skatinti jų progresavimą.

Nakvišos nuotraukos šaltinis: Bloeiwijze Oenothera biennis. Bijschrift: ‘Photo 1903’. Veelkleurig. Genummerd: Erfl.50 en P9. Gesigneerd: VdZ

© Vaistininkas Edvardas Kazlauskis
© Fitoterapijos centras
© Gamtos produktai

grybai_gp_20160923_apie_chemoterapija

Fitoterapija kartu su chemoterapija ir/arba radioterapija? Taip!

Susirgus onkologine liga, viena aktualiausių (kartais – pagrindinių) dilemų yra: vartoti ar nevartoti dar „ką nors“ šalia chemoterapijos ir/ar radioterapijos (spindulinio gydymo)? Atsakymas logiškas – reikia klausti gydančiojo gydytojo. Bet gydytojo atsakymą jau ir taip žinote – nieko. Jokių žolelių, jokių grybukų, jokių vitaminų, jokių mineralų…
O mano atsakymas yra toks:
1. žoleles (grybukus, vitaminus, mineralus…) reikia pradėti vartoti jau pirmąją dieną, išgirdus diagnozę;
2. žoleles (grybukus, vitaminus, mineralus…) reikia vartoti visą likusį gyvenimą;
3. vartojant žoleles (grybukus, vitaminus, mineralus…) nedaryti didelių pertraukų;
4. svarbiausia – žoleles (grybukus, vitaminus, mineralus…) būtinai reikia vartoti ir chemoterapijos ir/ar radioterapijos metu.

Nesutinkat su vaistininko nuomone? Padiskutuokime?

© Vaistininkas Edvardas Kazlauskis
© Fitoterapijos centras
© Gamtos produktai

actea_racemosa_paveiksliukas_500x1500

Nuostabusis augalas ir jo vardas… Truputis apie juodžolę

Dažnas, prakalbus apie vieną nuostabiausių augalų – kekinę juodžolę – nelabai supranta, apie ką eina kalba. Matot, reikalas tas, kad kekinė juodžolė (Actea racemosa) kai kurių mažaraščių iki šiol yra vadinama jau keliolika metų nebevartojamu augalo vardu blakėžudė (Cimicifuga racemosa).
Iš pridedamos nuotraukos matyti, kad pirmapradis šio augalo vardas ir buvo Actea racemosa (1753 m.). Prieš keliolika metų šis vardas augalui grąžintas.
Spaudoje, vaistinėse, universitetuose, net ES agentūrose tebevartojamas senas, botanikų jau pamirštas vardas – blakėžudė (Cimicifuga racemosa), kuris klaidina tuos, kurie neseka botanikos naujienų.

Taigi tas nuostabusis augalas korektiškai yra vadinamas kekinė juodžolė (Actea racemosa).

Panaudotas fragmentas iš knygos Britton, N.L.; Brown, A. 1913. An illustrated flora of the Northern United States, Canada, and the British Possessions. Vol. 2. New York: Charles Scribner’s Sons.

© Vaistininkas Edvardas Kazlauskis
© Fitoterapijos centras
© Gamtos produktai

B12_GP_20160729

Cianokobalaminas: vitaminas B12 ar gestapo dujų kamera?

Yra toks vitaminas B12. Jo reikia mūsų organizmui. Labai. Kai jo stingame arba manome, kad šio vitamino pakankamai negauname su maistu, vartojame šio vitamino piliules. Bet va – sukčiai fabrikantai gamina ir pardavinėja šio vitamino ir tokią formą, kuri mus nuodija. Žudo.
Išsigandote? Bet tokiomis mintimis yra persunkti sveikuolių ir vegetarų (ir veganų) forumai, tokios mintys sklando pokalbiuose, apkalbose ir t. t., ir pan. O kur čia šuo pakastas? Ogi istorija paprastoka ir banali. Viena iš vitamino B12 formų yra cianokobalaminas. Taip, priešdėlis ciano- nurodo, kad šiame preparate rasime cianido. Na, jau vaidenasi Erkiulis Puaro, Misis Marpl, gestapas su dujų kameromis? Kaip čia taip nutiko? Ogi taip nutiko – kobalamino molekulė yra nestabili, tad fabrikantai prie jos prikabina kokį nors radikalą. Vieni prikabina metilo, kiti – cianido, treti – dar kokį nors. Bet cianokobalaminas visgi yra stabiliausias už kitas formas. Ir pigiausias. Taigi prarydami piliulę vitamino B12, mes nuodijame organizmą viena nuodingiausių medžiagų? Štai dėl ko jaudinasi vegetarai ir sveikuoliai. Žinia, augaliniame maiste vitamino B12 nėra tiek, kiek kiauliuko mėsytėje, tad vegetarams, išeitų, reikia papildomai šio vitamino. O iš kur paimsi? Iš vaistinės ar papildų parduotuvės. Bet ne! Ten fabrikantai ir pardavėjai prikišo pigaus ir nuodingo cianokobalamino. O kai vegetarai ir sveikuoliai mokykloje nesimoko chemijos, jie rašo forumuose taip (kalba ir logika netaisyta):

„O juk žmogaus organizmas pats sugeba pasigaminti viską, ko reikia. Taipogi ir vitaminą B12, kaip ir bet kurį kitą.“

„Kalis, esantis organizme, reaguoja su cianidu, esančiu cianokobalamine, arba taip vadinamame B12, tuomet formuojasi toksiškasis kalio cianidas (KCN), kuris yra nuodingas ir naudojamas kenkėjų naikinimui.“

Cianokobalaminas_Mano_sveikata_2014

1 pav. Cianokobalaminas. –CN grupė – rožiniame ovale

O gal paskaičiuokime?

Kad lengviau būtų skaičiuoti, darykime prielaidą, kad nuodingas bus –CN, nors HCN yra nuodingesnis už KCN ar NaCN. Bet tai mūsų skaičiavimams nepakenks ir paklaida nebus didelė.

Cianokobalamino molekulinė masė yra apie 1355 g. Atitinkamai –CN – 26 g. Paskaičiuokime, kiek –CN yra cianokobalamino molekulėje: 1355 g yra 26 g –CN, o tai sudaro apie 2 procentus. Toliau. Rekomenduojama vitamino B12 (cianokobalamino) paros norma dabar yra 2,5 µg (mikrogramų; mikrogramas – viena tūkstantoji miligramo dalis), vadinasi, nuo tų dviejų su puse mikrogramų du procentai bus… 0,00000005 g (0,00005 mg arba 0,05 µg) –CN. Ar tai jau baisu? Mes dar to nežinome, nes nežinome, koks KCN ar NaCN  kiekis yra mums mirtinas.

Kalio ar natrio cianido mirtina dozė yra 200-300 mg. Dėl paprastumo imame vidurkį – 250 mg. Kalio cianido molekulinė masė yra 65 g, natrio cianido – 49, –CN – 26 g. Vadinasi, kalio cianide –CN yra 40 proc., o natrio cianide – 53 proc. –CN. Dėl paprastumo vėl imame vidurkį – 47 proc. Taigi mirtiname kalio (natrio) cianido kiekyje – 250 mg – bus 120 mg –CN. Jau paskaičiavome (žiūr. aukščiau), kad rekomenduojamoje vitamino B12 (cianokobalamino) paros normoje yra 0,00005 mg –CN. Vadinasi, kad su piliulėmis, kuriose yra 2,5 mikrogramai cianokobalamino kiekvienoje, gautume mirtiną –CN dozę, mes turime jų suvalgyti 120/0,00005=2400000. Aha, du milijonus keturis šimtus tūkstančių piliulių. Valgant po vieną piliulę per dieną tokio kiekio jums pakaktų… 6575 – šešiems tūkstančiams penkiems šimtams septyniasdešimt penkiems – metams. Manau, net didžiausi sveikuoliai tiek negyvena. Gaila. Tiesa, koks vegetaras ar sveikuolis sugalvotų tiek piliulių vienu metu susikišti burnon? Nebent jis būtų nesveikuolis.

Bet yra dar viena geroji naujiena. Žinia, vegetarai dažniausiai valgo augalinį maistą. Yra žinoma daugiau kaip 2000  augalų, kurie kaupia cianogeninius glikozidus. Kaip supratote iš pavadinimo, tai augalinės medžiagos, kurios turi –CN. Jeigu –CN cianokobalamino molekulėje yra tik 2 proc., tai, pvz., vieno iš tokio glikozido amigdalino molekulėje – 5,7 proc. Bet svarbiausia ne tai. Svarbiausia, kad amigdalino augaliniame maiste yra daug, o palyginus su cianokobalaminu – labai daug. Pvz., abrikosų sėklose („kauliukuose“) esti nuo 2 iki 200 mg –CN/100 g produkto, migdolų sėklose („riešutuose“) – 80 mg –CN/100 g. Ar matote, kad šimte gramų paminėtų produktų yra mirtina –CN dozė? Parodykit man vegetarą, kuris nekrimstų migdolų. Cianogeninių glikozidų turi dar tokie buityje pasitaikantys augalai: slyvų, vyšnių, persikų sėklos („kauliukai“), obuolių sėklos, šermukšnių uogos, gudobelių lapai, pasiflorų žolė, šeivamedžių uogos ir žiedai, ievų vaisiai, žiedai, žievė. Ievų svaiginančio kvapo mėgėjai, sukluskite – tai ir yra vandenilio cianido kvapas. O jūs pergyvenate dėl kelių mikrogramų cianokobalamino…

Amigdalinas_Mano_sveikata_2014

2 pav. Amigdalinas. –CN grupė – rožiniame ovale

Sveikuoliai dar turi tokį argumentą – kam ryti cianidu trenkiančias piliules, jei natūralaus vitamino B12 galime gauti iš nevirinto šaltinių vandens bei neplautų daržovių. Valio! Reiškia, ir jie žino, kad vitaminą B12 gamina tam tikros bakterijos vandenyje ir dirvožemyje, o su nevirintu vandeniu bei neplautomis daržovėmis planuoja papildyti minėto vitamino atsargas organizme. Bet mane nuo mažens mokė, kad daržoves reikia plauti, o vandenį iš atvirų vandens telkinių – virinti, jei nenorime suviduriuoti ir užsikrėsti kirmėlėmis. Ir niekas manęs neįtikins, kad priešingai daryti – sveika. Sveikuolių daktarai, pasivadinę nūnai natūropatais, kiekvieną dieną gąsdina ligonius kirmėlėmis – ateina sulinkęs nuo natūropato žinios žmogus ir guodžiasi, kad visą jo organizmą okupavo kirmėlės. Ir žarnyną, ir kepenis, net tulžies pūslėje tie rupūžės apsigyveno. Ir taip kone kasdien. Paradoksas – sveikuoliai nevalgo cianidu pagardinto B12 – jo tikisi gauti iš neplautų daržovių, nors, kaip minėjau, gydytojai natūropatai grasina visuotine kirmėlių invazija. Na, o ko jūs tikėjotės. Ir dar vieno dalyko nesuprasiu. Kodėl sveikuoliams ir vegetarams yra maloniau valgyti neplautas daržoves iš kiauliukų šūdu tręštos dirvos, nei praryti fabrikinę piliulę? Vienas jaunuolis patarė valgyti neplautas tik ekologiniame ūkyje išaugintas daržoves. Mano įsitikinimą, kad ekologiniame ūkyje dirva tik ir tręšiama kiauliukų (ir karvyčių…) šūdu, jaunuolis kategoriškai paneigė. Atsakau jaunuoliui ir kitiems – atsiverskite Tatulos programos interneto puslapį organic.lt ir paskaitykite, kaip tręšiamos ekologinio ūkio dirvos.

Skaitome? Kalba netaisyta:
„Ekologiniuose ūkiuose negalima naudoti sintetinių cheminių trąšų, tačiau leidžiama naudoti gyvulių ir paukščių mėšlą, srutas, žaliosios trąšos, kompostus, durpes, natūralios kilmės mineralines trąšas ir kt.“
Ir dar:
„Įsidėmėtina, jog, pavyzdžiui, šiaudų C:N (nebijokite, čia ne cianidas, tai tiesiog anglies ir azoto santykis – aut. pastaba) yra vidutiniškai apie 80. Norint sumažinti šį santykį iki tinkamiausio (15-20), būtina pridėti tokio komponento, kuris turi daug azoto, pvz., srutų, šlapimo, kraujo, kaulų ir jų miltų ir pan.“

Tai, kaip sakoma, į sveikatėlę. ¡Buon appetito! ¡Buen aprovecho! Gero apetito…

© Edvardas Kazlauskis, 2009-2016
© Gamtos produktai
© Fitoterapijos centras