HERICIUM ERINACEUS – gamtos sukurtas stebuklas

Užsiminus čia apie produktą su grybu Hericium erinaceus, gavome nemažai prašymų paaiškinti, ką tas grybas daro žmogaus organizmui. Pildome prašymus.
Daro jisai daug ką mūsų organizmui, bet svarbiausi akcentai būtų tokie – štai atvejai, kada šis grybas yra vartojamas:

• Degeneracinės ir uždegiminės nervų sistemos ligos: Parkinsono liga, Alzheimerio liga, išsėtinė sklerozė.
• Smegenų kraujotakos sutrikimai.
• Periferinės neuropatijos, pvz., cukrinio diabeto atveju.
• Su amžiumi susiję pažinimo sutrikimai.
• Demencijos.
• Nemiga, nerimas, stresas, depresyvi nuotaika, nervų sistemos nestabilumas.
• Širdies ir kraujagyslių ligos, pvz., aterosklerozė, arterinė hipertenzija.
• Virškinimo trakto ligos, pvz., lėtinis atrofinis gastritas, gastritas ir skrandžio bei dvylikapirštės žarnos opaligė, gastroezofaginis refliuksas, uždegiminės žarnyno ligos, dirgliosios žarnos sindromas.
• Imuninės sistemos disbalansas.
• Onkologinių ligų prevencija ir kaip pagalbinė priemonė gydant onkologines ligas.

Hericium erinaceus nuo kitų grybų skiriasi tuo, kad dalis jo veikliųjų medžiagų gali pereiti kraujo–smegenų (hematoencefalinį) barjerą ir daryti teigiamą poveikį smegenų funkcijoms. Taip pat šis grybas skatina nervų augimo faktoriaus (nerve growth factor) raišką. Būtent dėl šių savybių Hericium erinaceus ir rekomenduojamas degeneracinių nervų sistemos ligų atvejais.

Paruošė konsultantas Edvardas Kazlauskis
Nuotrauka: ©popovaphoto – Can Stock Photo Inc.

VERKIA DUONELĖ… arba APIE MIELES

Tikriausiai visi esate girdėję vienokią ar kitokią nuomonę apie mieles, duonos su mielėmis siaubą, apie kitus baisumus, kuriuos sukelia produktų su mielėmis valgymas ir pan. Mano darbo aplinkoje tai antroji kritinė pokalbių ir diskusijų tema po skiepų.
Kaip bebūtų keista, aš iki šiol net nežinau, ko žmonės labiausiai bijo – gyvų mielių ar jų negyvų. Ko gero, gyvų. Bet, leiskit paklausti, iš kur žmonės jų randa savo buityje? Na, juk jūs taip pat netikite, kad atsidaro šaldytuvą, išsitraukia gabalą mielių ir valgo… Na, nebūkim naivūs; pagrindinis mano pašnekovų mielių šaltinis yra duona. Taip taip, ta pati, išgarbinta, išglostyta, kartais verkianti tinginio valgoma… Bet jei su mielėmis ar raugu raugintoje ir iškeptoje duonoje yra gyvų mielių, tai duonos kepėjas neturėtų išvengti viešos egzekucijos.
Kaip daugelis jau žinote, specializuojuosi patarimų dalijimu onkologiniams ligoniams, tad tenka ir apie tikrą lietuvišką juodą duoną pakalbėti. Visko būna, visokių ligų, visokių situacijų, bet tikrai būna graudu, kai žmogus, tikrai galintis valgyti duoną, jos atsisako vien tik dėl mielių. Gyvų. Kurių, „atseit“, yra duonoje.
Kai studijų metu susiduri su tokiais mikrobiologijos dėstytojais, kurie per koliokviumą klausia, ar galima plaktuku užmušti mikrobą, požiūris į mikrobiologiją keičiasi radikaliai. Ir visam gyvenimui.
Tad šiek tiek oficialumo.
Pastaba: visur, kur bus paminėtos mielės, nesvarbu, alaus ar kepimo, galvoje turima ta pati padermė, Saccharomyces cerevisiae.
Lui Pasteras, toks prancūzas, sugalvojo maisto produktų konservavimo būdą, kuris leidžia išlaikyti maisto produktus ilgiau šviežius; aišku, tai buvo pavadinta pasterizacija. Tiesiog tai elementarus maisto produkto pakaitinimas aukštesnėje nei 60 laipsnių temperatūroje tam tikrą laiką, kurio metu žūva daugelis bakterijų ir grybelių (nors išlieka dalis sporų ir virusų). Vėliau (1951 m.) buvo įvestas ir pasterizacijos vienetas, PV (PU, čia kitakalbiams). Taigi, 1 PV yra maisto produkto (pieno, alaus, konservų ir pan.) kaitinimas 60 laipsnių pagal Celsijų temperatūroje 1 min. Kiek PV reikės vienam ar kitam produktui, kažkas nustato eksperimentiškai. Pvz., alaus pasterizacijai gali reikėti nuo 2 iki 45 PV (vidurkis – 15 PV), nes vieni mielių štamai gali būti atsparesni už kitus. Vadinasi, aluje GYVAS alaus mieles galima nužudyti 15 min. alų pašildžius 60 laipsnių temperatūroje. Ir dar yra vienas įdomus dalykas – dėl PV matematinės formulės gremėzdiškumo aš jos nenurodžiau, bet reikalas turi logaritmo prieskonį. Šiuo atveju yra taip: pakėlus temperatūrą 7 laipsniais, pasterizacijos laikas sutrumpėja… 10 kartų. Valio! Nebūtina minėtoje situacijoje alaus kaitinti 15 min., nes pakanka temperatūrą pakelti iki 67 laipsnių ir pasterizacijos laikas sutrumpėja iki 1,5 min. Taip taip, pakėlus dar 7 laipsniais, iki 74, pasterizacija sutrumpėja iki 0,15 min.
Tai dabar jūs man pasakykit, ar gali duonos kepale išlikti gyvos mielės, jei duona kepama valandą ar porą su puse, priklausomai nuo kepalo dydžio, 200 laipsnių temperatūroje? Na, nebūkim naivūs, aukščiau aprašyta situacija tikrai nereiškia, kad taip greitai ir vyksta ta pasterizacija, nes jos laikas skaičiuojamas nuo tada, kai visas maisto produkto gabalas, kepalas ar tam tikras skysčio kiekis pasiekia 60 laipsnių (ar kitą numatytą) temperatūrą. Tam reikia laiko, bet tikrai ne tiek, kiek kepa pati duona.
Jeigu duona tikrai iškepta, galime tikrai tikėtis, kad joje nebus gyvų mielių. Jei jų būtų, minėjau, kepėjui skubiai būtų reikalinga vieša egzekucija.
Tūlas paklaustų, o ką daryti su tais parazitais, kurie lieka pasterizacijos metu, juk minėjau, kad gali likti sporų ir virusų? Nieko nedaryti, bent jau kepant duoną. Kai produktas įkaista virš 100 laipsnių temperatūros, galime jau kalbėti apie sterilizaciją. Sterilizacija labiau naudojama farmacijos pramonėje, medicinoje (įrankiai, vaistai ir pan.). Panašiai, kaip ir pasterizacijos atveju, yra toks sterilizacijos vienetas Fo. Tai daikto išlaikymas 1 minutę 121 laipsnio pagal Celsijų temperatūroje. Taip pat šalia yra ir logaritmas, tik skaičiai yra kitokie – pakėlus 10 laipsnių temperatūrą, sterilizacijos laikas sutrumpėja 10 kartų. Tarkim, per vieną tokį ciklą žūva 90 proc. bacilų bei virusų, tad per kitą ciklą (per antrą minutę) žus 90 proc. tų nežuvusių bacilų, o tai jau nei daug, nei mažai, o net 99 procentai nuo buvusiųjų. Reikia trečios minutės? Per trečiąją minutę žus 90 proc. likusio 1 procento.
Kepant duoną ir bijantis GYVŲ mielių ar kitų bacilų, tereikia paprasto dalyko – kepti taip, kad duonos kepalo, koks jis didelis bebūtų, viduryje bent kelias minutes temperatūra būtų aukštesnė už čia apkalbėtas.
Prieš kelias dienas vos nesudaužiau televizoriaus. Girdžiu, kalba apie duoną, duonos pelijimą ir pan. Ir… sako, kad atpjovus duonos su mielėmis riekę, reikia gerai nuvalyti peilį, prieš pjaunant tikrą duoną. Taip taip, pasakiau ne pažodžiui, bet tikrai minėjo tikrą duoną. Na, sakau, tiek to jau, tad televizorius tam kartui liko sveikas.
Tikriausiai patys esate susidūrę (ar skaitę) su tokiu kalambūru – kepu (valgau) duoną be mielių, tik su natūraliu raugu. Ilgai nesiplėsiu, bet tokiems valgytojams ir kepėjams tikrai reikėtų tokių mikrobiologijos dėstytojų, kuriuos minėjau pradžioje. Gal pražilt nepražiltų, bet adrenalino būtų pilni kaliošai. Kelis metus. Juk raugas ir yra tos pačios mielės, na, plius laktobakterijos. Ruošiant raugą, dedamos mielės (miltai + mielės + vanduo + laktobakterijos iš aplinkos) arba jos nededamos (miltai + vanduo + laktobakterijos iš aplinkos + mielės iš aplinkos ir (ar) iš miltų). Taigi Šventoji dvasia neiškels jums nei duonos raugo, nei tešlos; reikia mielių, nes laktobakterijos, nors ir gamins CO2, neturės tiek galios tešlai iškelti. Tik suteiks duonai gardų rūgštų skonį.
Tad mielių baimės kamuojamieji, valgydami raugu kildytą duoną, valgo tą pačią mielinę duoną, aišku, ne su gyvomis mielėmis.
Bet vis tiek, kas gali atsakyti, kaip galima įsivaryti sau grybelinę vaginozę, valgant duoną, raugtą su mielėmis? Nesakykit, kad nesupratot klausimo. Jis yra tikras. Kaip ir teiginiai, kad mielinė duona sukelia ne tik vaginozę, bet ir žarnyno infekcijas, vėžį, nutukimą…
Ir kitas klausimas – o kas nutiks, jei žmogus suvalgys gyvų mielių? Ogi nieko. Pabaigoje rasite kelių metų senumo straipsnį, kuriame svaigstama, kad „privalgius mielių galima turėtų problemų su policija“, kad „užuot gaminusios etanolį, normalų gėrimuose esantį alkoholį, mielės žarnyne ima gaminti butanolį, propanolį ir kitus alkoholius, ir kai kurie iš jų yra be galo nuodingi organizmui, ypač kepenims“, kad „todėl žmonės, per pietus valgantys sumuštinius, kuriuose daug mielių ir angliavandenių, padidina grėsmę, kad po valandos ar dviejų pradės gamintis alkoholis“ ir pan. Trukt už vadžių ir… Iš kur sumuštiniuose mielės? Ach, iš duonos… Tai pirkite iškeptą duoną, o ne tik pašildytą, nebūkite liurbiai. Kita vertus, mielės aplink mus gyvena milijonus metų. Jų pilna mūsų buityje ir gamtoje. Kaip duonos raugas, paruoštas vien iš miltų ir vandens, iškelia duonos tešlą? Kaip vynuogių (ar obuolių) sultys virsta vynu? Tai laukinės mielės, po galais. Mes jas valgome kiekvieną dieną, kad ir kiek plautume rankas ar namų apyvokos daiktus. Nesu matęs juokdario, kuris miške nuraškytą žemuogę ar avietę, ar kitą kokią uogą pultų plauti, prieš dedant jas į burną. O juk ant tų uogų milijonai mielių ląstelių! O kas maloniau gali būti sode valgyti nukritusį obuolį, tik dėl akių patrynus į skverną? Taip, su milijonais mielių. Taip ir laukiu dienos, kol kas nors apkaltins mieles dėl autizmo. Tikrai nenustebčiau.
Va, kolega atsiuntė vienos knygos poros puslapių kopiją (nesakysiu, kokia tai knyga, nes autorius ir leidykla dar man nesumokėjo už reklamą), kur rašoma, jog istoriškai nustojus vartoti (dėl kvailumo, tikriausiai, dėl pagerėjusios higienos dar) mieles, mus užklupo autoimuninių ligų banga, nes mielėse esantys beta gliukanai mus saugojo nuo imuninės sistemos iškrypimų.
Dėl ko tai rašau? Ir rašau dėl tų pačių beta gliukanų. Ir dar dėl žmonių, nors visiškai neturiu jokio noro ir vilties juos atvesti į sveiką protą.
Situacija: kartais klausiama mano nuomonės apie vieną ypač brangų maisto papildą, tuos pačius beta gliukanus; spauda minėjo, kad šis maisto papildas yra toks unikalus, kad dabar jis net registruojamas kaip vaistas nuo vėžio. Kodėl manęs klausia nuomonės? Na, juk kartais žmonėms reikia su kažkuo pasitarti, pakalbėti, nes juk ne juokas – tas papildas vienam mėnesiui kainuoja, berods, 600 ar 700 eurų. Ir jis gaminamas iš alaus mielių. Būkim biedni, bet teisingi – juk ne kiekvienas, kad ir sunkios ligos akivaizdoje, gali tai sau leisti, ypač, kad vartoti reikėtų ne mėnesį ir net ne du. Bet aš žmonėms turiu daug pasiūlymų. Va, sakau, sausų alaus mielių dribsnių pakelis. 150 gramų, o kainuoja tik kelis eurus. Dribsnius patogiai galima įmaišyti į košę, jogurtą, kokteilį ar tiesiog šiaip suvalgyti. Matot, sausose alaus mielėse gali būti apie 20–50 proc. beta gliukanų. Aišku, dalis jų kažkur skrandyje gali ir pasimesti, bet vis vien liks kiekis gramais, bet ne miligramais, aišku, šiuose dribsniuose beta gliukanai nėra išskirstyti frakcijomis (nors dar nežinau, kam to reikia). Bet juk tai šiokia tokia išeitis ar ne? Ekonomiška? Taip. Bet dažniausiai toks mano pasiūlymas baigiasi niekuo. Juk tai MIELĖS! Ir jokie argumentai, kad jų paminėtas auksavertis papildas taip pat yra iš mielių, neduoda naudos. Lyg dvigubi standartai pačiam sau.
Žemiau yra minėta nuoroda. Tiesa, ten dar yra labai labai garsaus gydytojo sakinys („Tačiau jei žarnyne mielių per daug arba yra tokia mutavusi jų atmaina kaip Candida mieliagrybis…“), už kurį mūsų mikrobiologijos dėstytojai išrišimo davę nebūtų amžiams.

Nuotraukoje: dešinėje – prancūziškos (L. Pastero garbei) kepimo mielės, vanduo, du šaukšteliai cukraus; kairėje – tos pačios mielės, dešimčiai min. užplikintos karštu vandeniu, du šaukšteliai cukraus; vaizdas po gero pusvalandžio. Išvadas darote kiekvienas sau.

P. S. Jeigu tais laikais būtų noras bent pabandyti išlaikyti mikrobiologijos kolokviumą, į klausimą apie mikrobą ir plaktuką, būtina buvo atsakyti, kad, norint užmušti plaktuku mikrobą, būtina jam pataikyti į galvą.

Baisus straipsnis, kuriame profesūra ir daktarai dalijasi auksinėmis mintimis:https://www.delfi.lt/…/pagrindiniai-virskinimo-priesai-kode….

Nuotrauka mano.

Gamtos produktų konsultantas
Edvardas Kazlauskis

Bičių pienelis lengvina menopauzės simptomus

Japonijoje buvo atliktas mokslinis placebu kontroliuojamas atsitiktinių imčių tyrimas, norint išsiaiškinti, kaip bičių pienelis veikia klimakterinio amžiaus moterų savijautą ir sveikatą.
Tiriamoji bičių pienelio grupė 12 savaičių kasdien vartojo po 800 mg bičių pienelio (paveikto proteaze), o placebo grupė – tik dekstriną.
Rezultatai: buvo stebimi ryškūs skirtumai tarp minėtų dviejų tiriamųjų grupių. Grupėje, kuri vartojo bičių pienelį, nustatyta, kad bičių pienelis lengvina menopauzės simptomus, tokius, kaip nugaros ir juosmens skausmas ir nerimas.
Atkreiptinas dėmesys, kad po 4 savaičių abiejų grupių rezultatai beveik nesiskyrė, vadinasi, norint pasinaudoti šio tyrimo išvadomis ir sau palengvinti nemalonius menopauzės pojūčius, bičių pienelį reikėtų vartoti ne trumpiau trijų mėnesių.
Taip pat verta paminėti, kad 10-hidroksi-2-deceno ir 10-hidroksidekano rūgštys (aktyviosios bičių pienelio medžiagos, apsprendžiančios bičių pienelio aktyvumą) veikia estrogeninius beta receptorius (ERβ), tačiau mažai veikia estrogeninius alfa receptorius (ERα), kurie yra vėžio, pvz., krūtų, rizikos veiksnys, todėl bičių pienelis, tyrėjų įsitikinimu, laikomas saugiu alternatyviu sveikatos produktu.
Tačiau, jei kalba jau pasisuko link onkologinių ligų, duosiu patarimą – visada vertėtų tartis su specialistais, tartis, kaip, kas, kur… Pvz., ankstyvosios stadijos duktalinio krūtų vėžio atveju ERα raiška yra stipri, o ERβ – silpna, o ankstyvosios stadijos lobulinio krūtų vėžio atveju abiejų receptorių raiška yra stipri, nors jau pažengusio lobulinio krūtų vėžio atveju vyrauja tik ERα raiška, o ERβ raiška išnyksta.
Prostatos vėžio, kaip ir gerybininės prostatos hiperplazijos, atvejais jau yra kitaip – ERβ aktyvavimas yra, galima sakyti, pageidautinas, nes tokia aktyvacija sukelia antiproliferacinį ir proapoptinį poveikį.

Taigi, iš pateiktos informacijos apie estrogeninius receptorius galima suprasti, kad vienais atvejais bičių pienelis yra pageidaujamas, o kitais – geriau nekišti pirštų.

Plačia apie bičių pienelį ir menopauzę galima paskaityti čia:

Takashi Asama, Hidenori Matsuzaki, Shinobu Fukushima, Tomoki Tatefuji, Ken Hashimoto, and Takashi Takeda. Royal Jelly Supplementation Improves Menopausal Symptoms Such as Backache, Low Back Pain, and Anxiety in Postmenopausal Japanese Women. Evidence-Based Complementary and Alternative Medicine, vol. 2018, Article ID 4868412, 7 pages, 2018.

© Gamtos produktų konsultantas
Edvardas Kazlauskis, 2019
© Nuotrauka: shopify

Žalioji arbata, matė ir kitos nesąmonės…

Dar nuo studentavimo laikų turiu priklausomybę pirkti žurnalus ir laikraščius, kuriuose nors kiek rašoma apie vaistažoles ar natūraliąją mediciną. Bėda ta, kad tas įprotis buvo visiškai pateisinamas tais laikais, kai tekstai buvo griežtai recenzuoti ir neturėjo vietos jokioms nesąmonėms; dabar – tai tik pinigų švaistymas, bet atsispirti pagundai yra sunku. Taip iki šiol ir velku iš kiosko, draugų vertinimu, geltono atspalvio žinių šaltinius.

Prieš gerą mėnesį pakliuvo toks šaltinis, kurio pavadinime yra net žodis „medicina“. Skaitau puikų straipsnį madinga tema (apie vėžį, apie ką daugiau…; augalai ir vėžys – madingiausios šių laikų temos) ir neapleidžia jausmas, kad skaitau reklamą. Ir… Stebiuosi savo neapdairumu, nes šalia straipsnio tikrai – reklama. Bet pats straipsnis tai niekaip nepažymėtas jokiu reklamos ženklu, tai manykime, kad tai – žurnalo nuomonė ir jo teiginiai. Ilgai nekvaršinsiu galvos, tad pažaiskim žaidimą „kaip yra ir kaip turi būti“.

„Epigalokatechinas (angl. Epigallocatechin-3-gallate, EGCG).“ Taip pavadintas skyrelis apie žaliąją arbatą. Žodžiai gražūs, net ištarti galima nenusilaužiant liežuvio, bet bėda ta, kad čia paminėta ne viena žaliosios arbatos veiklioji medžiaga, o dvi. Taip, epigalokatechinas ir epigalokatechingalatas yra dvi giminingos, bet skirtingos medžiagos – epigalokatechingalatas yra epigalokatechino ir galo rūgšties junginys (esteris). Beje, net jų savybės, nors ir panašios, yra skirtingos. Sakysit, kas čia tokio? Bet studentas tikrai negautų gero pažymio, jei per egzaminą abi medžiagas suplaktų į vieną ir dar profesoriaus paklaustų – o kas čia tokio?

„Viena vertingiausių žaliosios arbatos rūšių – matė. Vienoje stiklinėje matės yra tiek vertingųjų medžiagų, kiek 10 stiklinių paprastos žaliosios arbatos.“ O, sancta simplicitas! Matė – tai gėrimas iš paragvajinių bugienių (Ilex paraguariensis) lapų. Kininis arbatmedis, iš kurio lapų gaminama žalioji arbata, nėra net giminė paragvajiniam bugieniui. Čia, matyt, supainiota – turėta omeny žalioji arbata mačia, tam tikros japoniškos žaliosios arbatos pudra. Bet kodėl skaitytojas turi spėlioti? Ir kiek skaitytojų dabar šventai tiki, kad matė yra žalioji arbata?
O kaip dabar išpainioti tas 10 stiklinių? Visų pirma, kadangi matės arbatos stiklinėje ir žaliosios arbatos stiklinėje bus visai kitokios medžiagos (kofeinas bus abiejuose), nes aptarėme, kad tai skirtingi augalai, tai ir „10 stiklinių paprastos žaliosios arbatos“ tikrai nebus tų medžiagų, kokių bus matėje ir jų vertingumas bus nepamatuojamas.
Jeigu manytume, kad matė supainiota su mačia, gaunasi ne ką geresnis variantas. Žiūrėkite – užplikome 1 gramą „paprastos žaliosios arbatos“ stikline karšto vandens. Priklausomai nuo jos rūšies, vandenyje tirpių „vertingųjų medžiagų“ žaliojoje arbatoje būna 35–55 procentai. Vadinasi, stiklinėje tokios arbatos bus 350–550 mg „vertingųjų medžiagų“. Dabar į kitą stiklinę įberiame 1 gramą matės (arba mano spėjamos mačios) ir užplikome. Va, toje stiklinėje turėtų būti 10 kartų daugiau „vertingųjų medžiagų“, nei stiklinėje „paprastos žaliosios arbatos“, t. y. 3500–5500 mg arba 3,5–5,5 gramų (350–550 mg × 10 stiklinių). Valio! Bet mes į tą stiklinę įbėrėme tik 1 g matės arba mačios. Savotiškas masės tvermės dėsnio paneigimas – iš 1 g žaliavos gauname 3,5–5,5 g veikliųjų medžiagų. Na, reklama visagalė. Bet kažkur turi būti sveikas protas? Tiesa, to sveiko proto vis mažiau – vakar skaičiau, kaip vargšas žmogus, pasižiūrėjęs reklamą, savo vandeniui atsparų aifoną įkišo į akvariumą… Aišku jis sugedo. Ne akvariumas, o telefonas. Visos įstaigos atsisakė jam taisyti tą telefoną, nes, pasirodo, garantija negalioja, jei telefonas sušlampa, nors pats telefonas yra vandeniui atsparus…

O ši informacija iš straipsnio bus beveik be komentaro. Nebent pasakysiu seniai žinomą tiesą, kad dėl skonio nesiginčijama… Taigi, „iš tikrųjų jie [tam tikri junginiai glikozinolatai] aptinkami visose rūgštoku skoniu pasižyminčiose daržovėse: brokoliuose, žiediniuose ir briuseliniuose kopūstuose, krienuose, garstyčiose, ridikėliuose, rapsuose.“ Na, rapsų nevalgiau, nežinau, ar jie rūgštoki, bet kitos daržovės?
Žodžiu, karšta, vasara, tad kiekvienas nuprotinėjam pagal savo galimybes ir norus.

Jūsų vaistininkas
2018 m. vasara

Puodelis (iliustracija) – mano kompiliacija iš freepic`o.

Vitaminas B12 onkologijoje

Vienas iš fenomenų onkologijoje – bijoti B grupės vitaminų. Vieni baisiausiai bijo vitamino B6, kiti – B2, bet labiausiai bijoma vitamino B12.
Pateikiame lentelę, kuri turėtų suteikti sveiko proto tiek paprastiems žmonėms, susidūrusiems su onkologinėmis problemomis, tiek jų gydytojams.

Lentelėje matome, kada būtinas vitaminas B12, nes jo trūkumas gali būti tam tikrų ligų ar simptomų priežastimi arba gali pabloginti jų prognozę. Kaip pastebėjote, yra paminėta ir po chemoterapijos išsivysčiusi neuropatija, kaip ir onkologiniai ligoniai prieš chemoterapiją, nekalbant jau apie depresiją, nepakankamą mitybą, kitas neurologines problemas, kurios tikrai neaplenkia onkologinių ligonių.
Taigi, vitaminas B12 yra onkologinių ligonių draugas.

Vaistininkas Edvardas Kazlauskis

Lentelės šaltinis: Rima Obeid. Vitamin B12: Advances and Insights. CRC Press, 2017.

 

Arbatmedis, kurio nėra arba Kaip atskirti gerą specialistą nuo…

Jei iškart puls ieškoti ir atneš jums rūpimą daiktą, galite apsisukti ir išeiti – tai nebus tas specialistas, kuris turėtų jus aptarnauti. Galite net neabejoti.
Kas čia per … (pypt), paklausit? Pilni pakampiai juk to „arbatmedžio aliejaus“! Ogi paprasta viskas – nėra tokio daikto, kaip arbatmedžio aliejus, tame kontekste, kuriame dabar esame. Kad nesusipainiotume, rašau viską iš eilės.
Kai kažkada sugriuvo kolūkiai ir atsivėrė sienos, į mūsų kraštą pateko vieno augalo, angliškai vadinamo „tea tree“, eterinis aliejus ir įvairūs produktai su juo. Lietuvių prekiautojai (ir vartotojai), kurie labai nemylėjo (ir nemyli iki dabar) savo kalbos, iš karto tą medį pavadino „arbatmedžiu“. Kam vargintis juk, tiks ir pažodinis vertimas… Bet tie patys prekiautojai nesusimąstė, kad mes jau turime arbatmedį (be kabučių). Tai – kininis arbatmedis (Camellia sinensis), kurio lapelių arbatą geriame kasdien. Taip, tai žalioji arbata, juodoji ir baltoji arbatos, visokie „ulongai“ ir „puerai“. Bėda ta, kad iš jo negaminamas joks „arbatmedžio aliejus“. Šis augalas nėra eterinių aliejų šaltinis, tad ir išmelžt to aliejaus nėra iš ko. Teisybės dėlei vis dėlto reikia pasakyti, kad beveik visi augalai turi lakiųjų junginių, kuriuos galima daugiau ar mažiau išdistiliuoti; verta prisiminti knygą (ir filmą) „Kvepalai“. Tokių lakiųjų junginių turi ir kininis arbatmedis, tačiau mėginimas destiliuoti jo eterinį aliejų yra labiau mokslinis faktas, nei apčiuopiama pramoninė realybė. Lietuvoje dar neteko matyti arbatmedžio aliejaus iš kininio arbatmedžio.
Tai ką perkate vaistinėse ir kas yra įdėta į šampūną nuo pleiskanų? Kas tas „arbatmedžių aliejus“? Tiesiog tai mirtenių aliejus. Na, yra tokie augalai (medžiai) – mirtenės. Iš jų lapų ir destiliuojamas tas eterinis aliejus. Geriausia reputacija naudojasi eterinis aliejus iš pražangialapių mirtenių (Melaleuca alternifolia), kuris dažniausiai mažaraščių ir vadinamas „arbatmedžių aliejumi“, nors beveik visi Melaleuca genties augalai angliškuose pavadinimuose turi „tea tree“ („teatree“ ar „tea-tree“).
Taigi, arbatmedis yra viena arbatmedinių (Theaceae) šeimos augalų gentis, kurios atstovo kininio arbatmedžio (Camellia sinensis) lapeliai žaliosios ar juodosios arbatos pavidalu yra beveik visų skaitančiųjų virtuvėse.
Mirtenių aliejus yra gaminamas iš mirtenės genties (Melaleuca) atstovų, dažniausiai iš pražangialapių mirtenių (Melaleuca alternifolia), penkiagyslių mirtenių (Melaleuca quinquenervia) ir smulkiųjų mirtenių (Melaleuca cajuputi).
O iš ko tada gaminamas „arbatmedžių aliejus“? Na, jau supratote, kad tokio nėra. Tad, jeigu kas nors jums siūlys „arbatmedžių aliejaus“ ar šampūno (kremo, pastos…) su juo, jūs turite pilną teisę suabejoti siūlančiojo (parduodančiojo) geranoriškumu ir išsilavinimu.

© Vaistininkas Edvardas Kazlauskis, 2017

Iliustracijos elementas: freepik.

Liūdna istorija apie raudonąsias musmires

Tai nutiko seniai, gal prieš septynetą ar net dešimtį metų. Ne taip svarbu, kada tai buvo; svarbiau – kad tai buvo iš tikro…
Visai neseniai socialiniame tinkle pakritikavau vieno internetinio dienraščio straipsnį apie musmires, ironizuodamas, kaip mažaraščiai paprastąsias musmires vadina raudonosiomis. Po šia replika komentatoriai (taip pat ir asmeninėmis žinutėmis) gana kategoriškai išreiškė mintį, kad aš esu neteisus, kad kiekvienas turi teisę vadinti daiktus taip, kaip įpratę, kad turi teisę vartoti liaudiškus, tarmiškus augalų ar grybų pavadinimus. Bet mano nuomonė vis vien nepakito.
Paaiškinsiu pavyzdžiu.
Tik šis pavyzdys yra liūdnas, juo labiau liūdnas dėl to, kad jis yra tikras.

Vieną dieną į darbą (prieš daug metų, kaip minėjau aukščiau) užeina susirūpinęs jaunas vyras. Jo žmonai leukemija; ketvirtoji stadija. Prašo raudonųjų musmirių užpiltinės. Na, suprantama, pasimečiau, nes tokių dalykų ne tik kad ant prekystalio nerasi, bet ir po prekystaliu… Teisybės dėlei pasakysiu, kad dažnas vaistininkas tokių dalykų turi; juodai dienai ar šiaip iš smalsumo. Na, ką gi, kažkaip reikia žmogui padėti, galvoju. Pasitikslinu, perklausiu, kas rekomendavo ir ką rekomendavo. Abejonių neliko – žolininkas pasakė mano lankytojui, kad padėti gali tik raudonųjų musmirių užpiltinė. Dar paprotijo – ieškok, brol, tik raudonųjų musmirių ir žiūrėk, kad kas neįkištų falsifikato.

Čiumpu telefoną; skambutis kolegai vaistininkui į Žemaitiją buvo vaisingas. Aš jau kitą (ar dar kitą dieną) rankoje laikiau švelniai rusvo gleivingo skysčio butelaitį. Jungiu spausdintuvą, ruošiu etiketę; iš interneto traukiu kaukolės ženklą ir šalia jo užrašau „Paprastoji musmirė (Amanita muscaria)“. Dar sekė užrašas apie nuodingumą ir pan., taip pat vartojimo instrukcija.
Aš pakylėtas laukiu savo lankytojo, nes gi sugebėjau gauti to, ko jis prašė savo mirštančiai žmonai (sąmoningai nesikišau tada ir dabar nesikišiu svarstydamas, ar toks lankytojo pasirinkimas buvo teisingas).
Vilties akimirka – aš tiesiu jam butelaitį ir sakau, kad užmokesčio neimsiu, nes kolega padovanojo šį eliksyrą, o ir ši procedūra visiškai nesusijusi su mano tiesioginiu darbu; tiesiog tai buvo pagalba bėdos ištiktam žmogui.
Ar jau pastebėjote mano klaidą?
Žmogus paima butelaitį ir apsiverkia. Taip, stovi vyras, verkia ir dar kartą persako žolininko jam sakytus žodžius – ieškok raudonųjų musmirių; žiūrėk, kad neapgautų. O aš, asilas, juk ant butelaičio buvau parašęs, kad tai paprastųjų musmirių užpiltinė.
Mano lankytojas manęs teisėtai paklausė, kodėl aš jį apgavau? Kaip jis dabar turėsiąs pažvelgti žmonai į akis, nes jis juk išėjo jai parnešti RAUDONOSIOS (ne, ne gėlelės) MUSMIRĖS, kaip ir prisakė žolininkas. O kas čia?
Įtikinau paimti; tegu nešasi, gal padės jo žmonai… Jis išėjo, pasakęs, kad paims, bet išmes artimiausion šiukšlių dėžėn…
Ar nekyla jums klausimas, kodėl aš nepasiūliau perklijuoti etiketės, nurodant, kad tai raudonųjų musmirių eliksyras?
Toks klausimas kyla man pačiam dabar, kai jau šaukštai seniai nulaižyti. O atsakyti negaliu. Ko gero tada, kaip ir dabar, esu giliai įsitikinęs, kad visus daiktus reikia vadinti savais vardais. Jei botanikai nutarė vadinti šį grybą paprastąja musmire, tai man ir atrodo, kad ją ir reikia taip vadinti, juo labiau tokiais išskirtinai intymiais ir svarbiais atvejais. Kitaip mes nesusikalbėsime. Kitaip mes įvelsime klaidų. Klaidų, kurios, kai įvykiai sukasi tokiose situacijose, kurią aprašiau, yra sunkiai taisomos ar išvis nebeatitaisomos…
Aišku, žolininkas mano lankytojui iš anksto galėjo (privalėjo) aiškiau išdėstyti niuansus apie musmires (jis gi žinojo, kad taip gali nutikti; jis gi žolininkas), aš privalėjau paskaityti botanikos paskaitą apie grybus ir įtikinti lankytoją, kad liaudiški pavadinimai nebūtinai sutampa su moksliniais… Bet…

© Vaistininkas Edvardas Kazlauskis, 2017
© Fitoterapijos centras
© Gamtos produktai

Straipsnyje pateikta informacija yra švietėjiško pobūdžio ir niekaip nesusijusi su ligomis, jų gydymu ir nuodingų grybų vartojimu.
Autorius ir el. parduotuvės administratorius neatsako už neteisingai suprastą straipsnio turinį.

Apie Joninių žoles… Tik suaugusiems

Neseniai lietumis, kaip ir kasmet, buvo nupraustos Joninės. Vieni laužus kūrenom, kiti – alų gėrėm (prisimenat, kas iškovojo Joninių laisvadienį?), treti – pynėm vasaros žolynų vainikus.
Ko gero, gražiausias ir geriausiai žinomas Joninių žolynas yra krūminis kūpolis (Melampyrum nemorosum). O spalvos jojo, o formos – žalia, geltona, mėlyna, violetinė… Bet jojo savybės ir panaudojimas sveikatai ar kitiems geriems ar negeriems dalykams – nelabai žinomos ar tyčia ignoruojamos, o gal net ir slepiamos.
Jo brolį – pievinį kūpolį (Melampyrum pratense) – lydi tokia pat lemtis.
Labiau pasisekė kitam Joninių žolynui – paprastajai jonažolei (Hypericum perforatum) – magiškam, vaistingajam, legendiniam augalui. Augalui nuo 99–ių ligų. Augalui, kurio net pats velnias bijo.
O ar susimąstėte, koks tų augalų ryšys su Joninėmis?
Visų pirma, kas tos Joninės?
Taigi…
Visi žinome, ką reiškia posakis „eiti ieškoti paparčio žiedo“ Joninių išvakarių kontekste. Pakikename, garsiai to netariame, bet visi suprantame. Saulėgrįžos paminėjimas dar vadinamos ir Rasomis. Rasa per jonines jaučiama ne tik basomis kojomis, bet ir visu kūnu, ar ne?
Beje, „manoma, kad Rasos šventės vardas galėjo kilti ne tik iš tikėjimo rytmečio pievų rasos stebuklingumu, bet ir iš rugių „rasojimo““ (L. Klimka). „Rugelių žydėjimas nuo seno vadinamas jų rasojimu. Iš čia ir Rasos“ (L. Klimka). „Joninės, Rasos, Kupolė – vasaros saulėgrįžos šventė, persisunkusi vaisingumo kultu (ne tik gamtos, plačiąja prasme, bet ir žmogaus).“ (Rimantas Balsys, „Joninės, Kupolės, Rasos?“); „Kupolės – merginų šventė“ (L. Klimka). Kas pirmas, ar augalas, kūpolis, davė vardus saulėgrįžos paminėjimo šventei ir jos gėlynų puokštei, ar šventės, Kupolės, kuri taip vadinama beveik tūkstantį metų, garbei pavadintas augalas, nesiimu spręsti, bet faktas, kad kūpolis – neatsiejamas Joninių atributas. Juk: „Kupolės – Joninių dieną surinktos žolynų puokštės, žolynai, turintys gydomąją galią, arba net atskiros žolynų rūšys (jonažolės, mėlynai ar geltonai žydinčios žolės, <…>).“ (Eglė Alenskaitė, Rasos, Kupolinės, Joninės – kaip pavadinsi, taip nepagadinsi). Koks ryškiausias mėlynai geltonas augalas žydi per jonines? Taip, tai jau paminėtas krūminis kūpolis. Tiesa, jo žiedeliai yra tik kukliai geltoni, o mėlynai geltoni yra ne žiedai, o lapinės pažiedės. Bet koks skirtumas – velniškai gražus spalvų derinys.
O žodžiai kūpolis (augalas), kupolės (puokštės), Kupolės (šventė) jums nekelia jausmo, kad tie žodžiai kažkur girdėti kažkokiame kitame kontekste? O tas žodis – kopuliacija. Galite paieškoti tarptautinių žodžių žodyne, yra jisai ten. Kilęs iš grynos lotynų kalbos – copulatio (bendr. copulare). Palyginimui – couple (angl.).
Koks ryšys tarp kopuliacijos ir kūpolio? Iš kūpolių, labiau į akis krentantis yra krūminis. Rusiškai jis vadinamas „Ivan da Marja“, suprask, Ivanas su Marija (čia dėl spalvų derinio) arba „Adam da Marja“ ar pan. Norite ar nenorite, tikite ar ne, nesvarbu, bet tokie pavadinimai yra Adomo ir Ievos atitikmenys. Be to, slavų ir kitose šalia jų esančiose tautelėse nuo seno kūpolis buvo naudotas… šeimos santykių korekcijai. Nuo senų senovės šis augalas yra moteriškumo simbolis. Jis atpalaiduoja raumenis, tame tarpe ir gimdą, ramina, švelniai narkotizuoja ir euforizuoja, naikina baimės jausmą ir pan. Ėėė, jaučiu, kad kažkas jau suprato, kaip galima palengvinti paparčio žiedo paieškas…
Vajė, užmiršau jonažolę? Ne, neužmiršau, tiesiog visi kaip aksiomą jau žino, kad jonažolė yra tikrų tikriausias Joninių augalas, tad prigalvoti daugiau nebeišeina, priminsiu tik, kad jonažolė – vyriškojo prado žolė. Šiek tiek kelia kraujo spaudimą (taip, visose kraujagyslėse, ir tose, žinoma, taip pat), suteikia fizinių jėgų, drąsos, veikia kaip antidepresantas (tiesa, kad veiktų kaip antidepresantas, reikia mokėti jonažolę paruošti; senais laikais tai mokėjo raganos ir tikri žolininkai, ko dabar save vadinantys žolininkais nežino ir jus apgaudinėja).
O dabar supinkime Joninių vainiką: Kupolės, varpos (rugių žydėjimas – rasojimas), vaisingumo šventė, kopuliacija, kūpoliai, jų naudingos savybės, jonažolės, jų naudingos savybės… Ir gausime… Gandrines (skaityti Gražiną Kadžytę). Kas nesuprato, paskaičiuokite, kiek mėnesių skiria Jonines ir Gandrines (kovo 25 d.).
P. S. Neparašiau apie pievinį kūpolį (Melampyrum pratense). Nors jis žydi tuo pačiu metu, kaip ir puošnusis jo brolis, krūminis, jis rečiau patenka į kupoles, mat yra kuklesnis spalvomis. Bet savybės – kaip Joninių karaliaus: pasižymi tokiomis savybėmis, jog kartais darosi gėda, kad žmonės perka užjūrio augalus užjūrio augalų kainomis, kai čia pat, pamiškėje per stebuklingas Jonines žydi pievinis kūpolis. Bet šįkart juk ne apie tai eina kalba.

2017 m. Joninės
© Vaistininkas Edvardas Kazlauskis
© Fitoterapijos centras
© Gamtos produktai

Žemuogės ar geležuogės?

Kiekvienais metais, prasidėjus žemuogių sezonui, per TV, feisbukus ar visokio plauko forumus vieni aikčioja dėl kainų, kiti – aikčioja dėl jų savybių. Girdėtos frazės: „Ir kaip nepirksi, juk kraujuką reikia pastiprinti…“ arba „Na ir kas, kad brangu, vaikams juk reikia natūralios geležies“? Ir t. t., ir pan., ir taip kasmet.
Atsibuskit.
Ar žemuogės skanios? O, taip, skanios. Ar sveika valgyti? Taip, sveika, nes jose gausu visokių organinių rūgščių, antioksidantų ir kt. naudingų medžiagų. Ar tinka geležies stokos anemijai? Aišku, kad NE.
NE? Bet juk liaudies smegenyse žemuogės ir geležis – kaip Romeo ir Džiuljeta! Neišskiriama pora, vandeniu neperliesi. Ar tikrai taip?
Žemuogėse geležies yra 0,4–3,4 mg (100 g uogų). Dienos geležies dozė, geriausiu atveju, bus pusėje kilogramo žemuogių, blogiausiu – keturiuose kilogramuose. O jei tikrai yra geležies stoka, tai savaitės jums neužteks. Na, mėnesį, kitą tai tikrai reikės kankintis kvepiančiomis uogomis. Du tris kilogramus per dieną tikrai reikės sušveisti. Tingit eiti į vasarėjančias pievas? Tai nusipirksit, juk kas čia tokio, kas čia ta kaina – juk kraujukui reikia…
Darbe mamų klausiu, kiek jos duoda vaikams žemuogių, kaip geležies šaltinio? „Tai po saujelę, po saujelę perdien, nes juk tiek geležies, tiek geležies, dar pakenks.“ O jūs pasisverkit, kiek ta saujelė sveria, siūlau. Be abejo, jei vaikai sveiki, tai ir saujelė – per akis, bet jei vaikui tikrai yra reikalinga geležis, tai geležies pakeitimas žemuogėmis yra kaip ir nesirūpinamas vaiku, kenkimas jo sveikatai ir gerovei. Švedijoje tikriausiai ir vaikus atimtų už nepriežiūrą ir žiaurų elgesį…
Tiek to, duosiu patarimą, kuris jums sutaupys – juoduosiuose serbentuose geležies yra tiek pat, kiek žemuogėse. Mažoka, bet serbentai tikrai pigesni. Tiesa, gervuogėse geležies yra gerokai daugiau, nei žemuogėse. Taigi nenuvertinkit ir kitų uogų.

Jūsų vaistininkas, 2017
© Edvardas Kazlauskis
© Fitoterapijos centras
© Gamtos produktai

Medus ar cukrus? Kas sveikiau?

Dažnai sakoma, kad cukrus – baltoji mirtis, bet apie medų atsiliepiame labai gražiai ir teigiamai.
O kaip yra iš tikrųjų?
Cukraus glikemijos indeksas yra apie 70. Medaus – apie 85. Kuo didesnis glikemijos indeksas, tuo greičiau suvalgyti maisto produkte esantys angliavandeniai gliukozės pavidalu patenka į kraują.
Suvalgytas cukrus organizme nepasisavinamas iš karto, mat organizmas tiesiog to nemoka. Cukrus visų pirma suskaidomas į gliukozę ir fruktozę (bet tam reikia laiko), kurios jau tik tada pasisavinamos.
Bet meduje jau yra grynos gliukozės (meduje yra trys pagrindiniai angliavandeniai – sacharozė (cukrus), gliukozė ir fruktozė), kuri momentaliai patenka į kraują ir išprievartauja kasą paleisti į apyvartą didelį kiekį insulino. Meduje esanti gryna fruktozė – taip pat ne dovanėlė.
Nesiginčysime: medus – gardus dalykas. Kad sveikas – abejotina. Bet kokiu atveju žymiai nesveikesnis už baltąjį cukrų.

Nuotraukoje panaudota freedesignfile medžiaga.

© Vaistininkas Edvardas Kazlauskis
© Fitoterapijos centras
© Gamtos produktai