Tai nutiko seniai, gal prieš septynetą ar net dešimtį metų. Ne taip svarbu, kada tai buvo; svarbiau – kad tai buvo iš tikro…
Visai neseniai socialiniame tinkle pakritikavau vieno internetinio dienraščio straipsnį apie musmires, ironizuodamas, kaip mažaraščiai paprastąsias musmires vadina raudonosiomis. Po šia replika komentatoriai (taip pat ir asmeninėmis žinutėmis) gana kategoriškai išreiškė mintį, kad aš esu neteisus, kad kiekvienas turi teisę vadinti daiktus taip, kaip įpratę, kad turi teisę vartoti liaudiškus, tarmiškus augalų ar grybų pavadinimus. Bet mano nuomonė vis vien nepakito.
Paaiškinsiu pavyzdžiu.
Tik šis pavyzdys yra liūdnas, juo labiau liūdnas dėl to, kad jis yra tikras.
Vieną dieną į darbą (prieš daug metų, kaip minėjau aukščiau) užeina susirūpinęs jaunas vyras. Jo žmonai leukemija; ketvirtoji stadija. Prašo raudonųjų musmirių užpiltinės. Na, suprantama, pasimečiau, nes tokių dalykų ne tik kad ant prekystalio nerasi, bet ir po prekystaliu… Teisybės dėlei pasakysiu, kad dažnas vaistininkas tokių dalykų turi; juodai dienai ar šiaip iš smalsumo. Na, ką gi, kažkaip reikia žmogui padėti, galvoju. Pasitikslinu, perklausiu, kas rekomendavo ir ką rekomendavo. Abejonių neliko – žolininkas pasakė mano lankytojui, kad padėti gali tik raudonųjų musmirių užpiltinė. Dar paprotijo – ieškok, brol, tik raudonųjų musmirių ir žiūrėk, kad kas neįkištų falsifikato.
Čiumpu telefoną; skambutis kolegai vaistininkui į Žemaitiją buvo vaisingas. Aš jau kitą (ar dar kitą dieną) rankoje laikiau švelniai rusvo gleivingo skysčio butelaitį. Jungiu spausdintuvą, ruošiu etiketę; iš interneto traukiu kaukolės ženklą ir šalia jo užrašau „Paprastoji musmirė (Amanita muscaria)“. Dar sekė užrašas apie nuodingumą ir pan., taip pat vartojimo instrukcija.
Aš pakylėtas laukiu savo lankytojo, nes gi sugebėjau gauti to, ko jis prašė savo mirštančiai žmonai (sąmoningai nesikišau tada ir dabar nesikišiu svarstydamas, ar toks lankytojo pasirinkimas buvo teisingas).
Vilties akimirka – aš tiesiu jam butelaitį ir sakau, kad užmokesčio neimsiu, nes kolega padovanojo šį eliksyrą, o ir ši procedūra visiškai nesusijusi su mano tiesioginiu darbu; tiesiog tai buvo pagalba bėdos ištiktam žmogui.
Ar jau pastebėjote mano klaidą?
Žmogus paima butelaitį ir apsiverkia. Taip, stovi vyras, verkia ir dar kartą persako žolininko jam sakytus žodžius – ieškok raudonųjų musmirių; žiūrėk, kad neapgautų. O aš, asilas, juk ant butelaičio buvau parašęs, kad tai paprastųjų musmirių užpiltinė.
Mano lankytojas manęs teisėtai paklausė, kodėl aš jį apgavau? Kaip jis dabar turėsiąs pažvelgti žmonai į akis, nes jis juk išėjo jai parnešti RAUDONOSIOS (ne, ne gėlelės) MUSMIRĖS, kaip ir prisakė žolininkas. O kas čia?
Įtikinau paimti; tegu nešasi, gal padės jo žmonai… Jis išėjo, pasakęs, kad paims, bet išmes artimiausion šiukšlių dėžėn…
Ar nekyla jums klausimas, kodėl aš nepasiūliau perklijuoti etiketės, nurodant, kad tai raudonųjų musmirių eliksyras?
Toks klausimas kyla man pačiam dabar, kai jau šaukštai seniai nulaižyti. O atsakyti negaliu. Ko gero tada, kaip ir dabar, esu giliai įsitikinęs, kad visus daiktus reikia vadinti savais vardais. Jei botanikai nutarė vadinti šį grybą paprastąja musmire, tai man ir atrodo, kad ją ir reikia taip vadinti, juo labiau tokiais išskirtinai intymiais ir svarbiais atvejais. Kitaip mes nesusikalbėsime. Kitaip mes įvelsime klaidų. Klaidų, kurios, kai įvykiai sukasi tokiose situacijose, kurią aprašiau, yra sunkiai taisomos ar išvis nebeatitaisomos…
Aišku, žolininkas mano lankytojui iš anksto galėjo (privalėjo) aiškiau išdėstyti niuansus apie musmires (jis gi žinojo, kad taip gali nutikti; jis gi žolininkas), aš privalėjau paskaityti botanikos paskaitą apie grybus ir įtikinti lankytoją, kad liaudiški pavadinimai nebūtinai sutampa su moksliniais… Bet…
© Vaistininkas Edvardas Kazlauskis, 2017
Straipsnyje pateikta informacija yra švietėjiško pobūdžio ir niekaip nesusijusi su ligomis, jų gydymu ir nuodingų grybų vartojimu. Autorius neatsako už neteisingai suprastą straipsnio turinį.